2018 m. pradėtas dujotiekio „Nord Stream 2“ projektas žada pigesnių rusiškų dujų importą Vakarų Europai. Paraleliai pirmajam „Nord Stream“ vamzdynui tiesiamas dujotiekis padvigubins Europai tiekiamų „Gazprom“ dujų kiekį. Nors projekto sėkme suinteresuotos šalys deklaruoja, jog šio vamzdyno tiesimas neturi jokių politinių aspektų ir nekelia jokių potencialių politinių grėsmių, JAV pernai paskelbė sankcijas visoms įmonėms, prisidėsiančioms prie šio projekto vystymo.
JAV į „Nord Stream 2“ žvelgia kaip į Rusijos politinės įtakos Europoje augimą ir skatina partnerius persigalvoti. Tokius veiksmus vokiečiai pasitiko su giliu nepasitenkinimu, tačiau panašu, jog pirminį pasipiktinimą šiuo JAV sprendimu kiek numalšino A. Navalno apnuodijimas, kuris daugelio Vokietijos politikų buvo sutiktas raginimais stabdyti šio dujotiekio tiesimo darbus. Galbūt bent dalis vokiečių atsikvošėjo ir suprato, kad verslo darymas su Rusijos režimu gali turėti daugiau politinio konteksto, nei buvo manyta iš pradžių.
Lietuva jau turi panašios patirties su rusiškomis dujomis, dėl kurių nepagrįstai didelės kainos vėliau tenka bylinėtis tarptautiniuose arbitražuose ir teismuose. Tiesa, tai yra rezultatas ilgus metus Rytams keliaklupsčiavusių ir draugauti su nusikalstama Rusijos valdžia troškusių politikų, neieškojusių alternatyvų rusiškoms dujoms. Tuo tarpu konservatorių Vyriausybė savo metu priėmė teisingą sprendimą, pastatydama suskystintų gamtinių dujų terminalą (SGD). Jo dėka dabar galima rinktis, iš kieno ir už kiek Lietuva pirks dujas, taip sistemingai mažinant Rusijos įtaką šalyje.
Žinoma, esama ir blogųjų pavyzdžių. Pastarųjų metų valdžios neveiksnumas privedė prie galutinai pastatytos ir jau nuo lapkričio mėnesio elektrą gaminsiančios Astravo atominės elektrinės. Vos 50
kilometrų nuo Vilniaus esanti jėgainė kelia riziką ne tik Lietuvos, bet ir regiono saugumui. Visgi panašu, jog Vyriausybė labiau užsiėmusi per brangių testų pirkimu, o Seimo dauguma – Lukiškių aikštės klausimu, todėl neturi laiko aktyviai konsoliduoti Europos Sąjungos šiuo probleminiu klausimu.
Taip pat neaiškus lieka ir Astravo elektros likimas. Ministras Vaičiūnas tikina, jog elektra iš Baltarusijos nebus prekiaujama Lietuvos elektros biržoje ir tai užtikrina, kad Astravo AE pagaminta elektra į Lietuvos elektros rinką nepateks. Visgi, pagal naująją Baltijos šalių elektros pirkimo metodiką su Rusija galima matyti, jog Astravo elektrai netiesiogiai sudaromos sąlygos patekti į Lietuvos elektros rinką per Latvijos biržoje numatomą prekybą su Rusija. Tokios spragos ne tik prieštarauja antiastraviniam įstatymui, bet ir kelia papildomą grėsmę Lietuvos energetiniam nepriklausomumui.
Daug klausimų kelia ir elektros tinklų sinchronizacija su Vakarų Europa. Panašu, jog nėra išspręsta dauguma strateginių, sinchronizacijos užtikrinimui būtinų uždavinių. Dar nesugebėta inicijuoti izoliuotos sistemos bandymų kartu su Latvija ir Estija, kurie yra būtini, siekiant sinchronizuotis su Vakarais. Klausimas, ar toks lėtas veikimas netaps dar viena kliūtimi laiku įgyvendinti šį strategiškai būtiną sinchronizacijos projektą? Juk taip būtų užtikrintas ne tik papildomas elektros tiekimas iš Vakarų Europos, bet ir ženkliai sumažinta Rusijos įtaka mūsų energetikos sektoriui.
Energetikos saugumo užtikrinimas pastarųjų metų kontekste turėtų būti prioritetinis uždavinys Lietuvai. Energijos šaltinių bei jų importuotojų diversifikavimas užtikrina energetinį nepriklausomumą, kurio Lietuvai vis dar stinga. Būtina ne tik dairytis pigesnės elektros užsienyje, tačiau ir nutraukti visus saitus su nedraugiškomis valstybėmis ir jų tiekiama energija. Galiausiai privalu vystyti nuosavus energijos gamybos projektus, plėsti atsinaujinančios energetikos jėgainių tinklus ir savo valstybės energetikos nepriklausomumą užtikrinti per strateginį vėjo, saulės bei vandens įdarbinimą.