Vienas draudėjas aiškino, kad „žmogaus teisė baigiasi ten, kur pradedama laužyti kito žmogaus teisė į švarų orą savo nuosavybėje“. Nerūkau, tad įstatymas manęs tiesiogiai nepaveikia, bet jis piktina, nes be pagrindo riboja piliečių laisves, kursto nesantaiką.

Daug rašoma ir kalbama apie pasyvaus rūkymo žalą. Jei vyras bute nuolat rūko, jo žmona veikiausiai nukentės. Bet kiek žalos kaimynams gali sukelti rūkantysis balkone? Ar yra rimtų mokslinių tyrimų tuo klausimu (ir kaip kontroliuojami kintamieji), ar tik pasikliaujama nuojauta, kad turi būti žalos. Mokslininkai ir gydytojai gali klysti ir dažnai klysta. COVID-19 pandemijos pradžioje atsakingi JAV epidemiologai aiškino, kad kaukės nereikalingos, nes neapsaugoja.

Jei tyrimai konkrečiai nurodytų, jog sukelta žala yra pakankamai didelė, kad galėtų reikšmingai paveikti žmogaus sveikatą, reikėtų drausti tokį rūkymą. Bet mes to nežinome. Yra pagrindo manyti, kad žala maža, kad dūmai lauke greitai išsisklaido, ir yra bent trijų metrų atstumas tarp rūkančiojo ir jo „aukos,“ jau nekalbant apie tai, jei rūkorius gyvena šeštame aukšte, o savo sveikata besirūpinantys – antrame.

Yra pagrindo manyti, kad žala maža, kad dūmai lauke greitai išsisklaido, ir yra bent trijų metrų atstumas tarp rūkančiojo ir jo „aukos,“ jau nekalbant apie tai, jei rūkorius gyvena šeštame aukšte, o savo sveikata besirūpinantys – antrame.

Įstatymas susiaurina nuosavybės teises – balkonas nebėra traktuojamas kaip būsto dalis, kaip žmogaus privati nuosavybė, kurioje jis gali elgtis kaip nori. Lemiamas žodis suteikiamas kaimynams, o iš tiesų vienam kaimynui, kuris nustato, kaip jis gali elgtis savo balkone. Dabar draudžiama rūkyti balkone, bet įsismaginę draudėjai gal pareikalaus neleisti rūkyti bute, juk pro duris dūmai gali patekti į laiptinę ir pakenkti ten esančiųjų sveikatai. Arba kad rūkymas būtų absoliučiai draudžiamas, nes tai blogas pavyzdys vaikams.

Nereikia priimti įstatymų, kurie nebus paisomi, kurių vykdymo negalima užtikrinti. Deputatas G. Vaičekauskas teisingai pastebėjo: kas rūkorius baus, ar „policija darbo neturi“? Ar policija pradės naktimis patruliuoti daugiabučių kiemus, ieškodama smilkstančių cigarečių ženklų, pasirengusi skubiai veržtis į laiptinę, kad sugautų kaltininką, kol jis nesunaikina įkalčių? Gal reikėtų sukurti specialų telefono numerį, tarkime – 114, kad būtų galima operatyviai pranešti apie įstatymo pažeidimą policijai, kad ji spėtų tučtuojau reaguoti. Juk cigaretė surūkoma per kelias minutes, tad reikia itin skubėti, norint sugauti rūkorių in flagrante delicto.

Gal reikėtų sukurti specialų telefono numerį, tarkime – 114, kad būtų galima operatyviai pranešti apie įstatymo pažeidimą policijai, kad ji spėtų tučtuojau reaguoti. Juk cigaretė surūkoma per kelias minutes, tad reikia itin skubėti, norint sugauti rūkorių in flagrante delicto.

Didysis pamokslautojas A. Veryga tvirtino, kad „tikslas yra ne kurti kažkokią visuotinio stebėjimo, skundimo atmosferą, bet suteikti teisę ir galimybę žmonėms, kurie nori apsaugoti savo šeimą, vaikus“. Gal nesiekiama sukurti visuotinio skundimo atmosferos, bet be skundikų įstatymas liktų bergždžias, neįgyvendinamas. Neabejoju, kad atsiras nemažai skundikų, kurie fotografuos rūkančius kaimynus. Kai jie pristatys savo sekimo vaisių policijai, reikalaudami, kad „blogietis“ kaimynas būtų baudžiamas, ar policija privalo rimtai traktuoti jų reikalavimą?

Ne be pagrindo skundžiamasi žemu pilietinės visuomenės lygiu Lietuvoje, kad žmonės yra užsidarę, minimaliai bendrauja vieni su kitais. Šis įstatymas nedidins solidarumo: vieni taps skundikais ir smulkiais šnipeliais, kiti jausis kaimynų stebimi bei verčiami slapukauti.

Yra reikšmingesnis priekaištas įstatymui – jis veidmainiškas. Jo tikslas esą yra apsaugoti žmones nuo dūmų sukeliamos žalos. Bet kas labiau kenkia piliečių sveikatai – keli rūkoriai balkonuose ar nesibaigiančių automobilių srautų išmetamosios dujos kiekvienoje Vilniaus gatvėje? Yra gerokai daugiau automobilių vairuotojų negu rūkorių, o automobilio dujos yra nepalyginamai pavojingesnės negu cigarečių dūmai. Kiek žmonių rinktųsi įtraukti cigarečių dūmus, kiek sutiktų per išmetimo vamzdį įkvėpti automobilio dujas? Manau, kad atsakymas yra vienareikšmis.

Yra gerokai daugiau automobilių vairuotojų negu rūkorių, o automobilio dujos yra nepalyginamai pavojingesnės negu cigarečių dūmai. Kiek žmonių rinktųsi įtraukti cigarečių dūmus, kiek sutiktų per išmetimo vamzdį įkvėpti automobilio dujas? Manau, kad atsakymas yra vienareikšmis.

Dieną po įstatymo priėmimo buvo paskelbta, jog dėl padidėjusio oro užterštumo visuomenės sveikatos specialistai rekomendavo lėtinėmis kvėpavimo takų ligomis segantiesiems likti namuose, o lauke dėvėti veido kaukę. Ne tik automobiliai sukėlė padidėjusį oro užterštumą, bet jie ženkliai prisidėjo prie pablogėjusios padėties. Automobiliai yra vieni pagrindinių oro ir gamtos teršėjų, globalinio šilimo skatintojų. Reikia tik prisiminti, kaip oras pagerėjo, dangus tapo giedresnis, kai pavasarį buvo įvestas karantinas.

Jei Verygai ir Ko rimtai rūpėtų piliečių sveikata, jie seniai būtų ėmęsi priemonių automobilio srautams riboti. Bet trūksta pilietinės drąsos, nenori užsitraukti rinkėjų nemalonę.

Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais būtų galima leisti važiuoti automobiliais, kurių valstybiniai numeriai baigiasi nelyginiais skaičiais, o su lyginiais skaičiais tik pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais. Būtų galima padaryti išimtį automobiliams, kuriuose keliauja bent keturi keleiviai, arba įvesti griežtesnius suvaržymus, pavyzdžiui, leisti šeimai turėti tik vieną automobilį.

Žmonės yra pripratę prie automobilių privalumų, bet verta prisiminti, kad prieš 30 metų jų skaičius buvo perpus, jei ne dviem trečdaliais, mažesnis, bet dėl to gyvenimas nesustojo. Nors siūlomi suvaržymai sukeltų sunkumų, per pusmetį žmonės su jais susitaikytų. Gyvenimas nesibaigtų, jei kas antrą dieną reikėtų vartoti viešąjį transportą ar suderinti keliones su kaimynu.

Nėra jokios moralinės pareigos paklusti dabartiniam nevykusiam įstatymui. Įstatymai turėtų užtikrinti piliečių saugumą ir valstybės stabilumą, reguliuoti tai, kas turi būti reguliuojama, kaip eismo taisyklės. Galima ramia sąžine ignoruoti tokius perteklinius įstatymus, kaip ankstesnį valstiečių draudimą pirkti alkoholį asmenims, jaunesniems negu dvidešimties metų amžiaus. Jei aštuoniolikmetis gali balsuoti, sudaryti santuoką, sulaukti vaikų bei būti šaukiamas tarnauti kariuomenėje, taigi žūti ir žudyti dėl tėvynės, kokiu pagrindu gali valdžia drausti jam nusipirkti alaus ar vyno? Jis gali laikytis įstatymo, norėdamas išvengti baudos ir bausmės, bet jis neprivalo to daryti. Lietuva nenukentėtų, jei visi aštuoniolikmečiai jo nepaisytų, kas rodo, kad toks įstatymas niekada neturėjo būti priimtas.