Tiesa, jų dydis gerokai skiriasi: vienu atveju kalbama apie pačią radikaliausią bausmę, antruoju – apie įprastą drausminę sankciją, užmaskuotą kaip savanoriškas užimamų pareigų atsisakymas. Kaimyninės šalies įvykių fabula tokia: Baltarusijoje lengvosios atletikos federacijos vadovu buvo išrinktas kūjo metikas I. Tichonas.

Tai įvyko per skubų susirinkimą „Dinamo” stadione Minske tam, kad būtų pakeistas V. Deviatovskis, apie kurį paskelbta, jog jis pasitraukia dėl sveikatos sutrikimų. Tačiau vargu, ar tokia buvo pagrindinė pasitraukimo priežastis. V. Deviatovskis neteko užimamos pozicijos kaip tik tuo metu, kai „Facebook” paskyroje pasisakė apie neteisėtai šaliai vadovaujantį Aliaksandrą Lukašenką, kuris yra ir Baltarusijos olimpinio komiteto prezidentas. Tad aptariamus įvykius jungia ir tai, kad abiem atvejais egzistuoja dvi įvykių versijos: oficialioji „paradinė” ir ta, kurią galima suvokti arba nesuvokti sveiku protu.

V. Deviatovskis neteko užimamos pozicijos kaip tik tuo metu, kai „Facebook” paskyroje pasisakė apie neteisėtai šaliai vadovaujantį Aliaksandrą Lukašenką, kuris yra ir Baltarusijos olimpinio komiteto prezidentas.

Būtent sveiku protu vis tik gana sunku suprasti tai, kas įvyko Irane. Ypač dvigubą mirties bausmę, kuri skirta tam, kad atletas ne tik negyventų, bet ir neprisikeltų. Vienos mirties bausmės, taip išeina, būtų buvę per maža.

Vis dėlto man, visų pirma, ši mirtis liudija ne apkartusią mirties bausmę, ne Irano diktatūrą, ne religinį autoritarizmą, ne Tarptautinio olimpinio komiteto bejėgiškumą, ne hamletišką klausimą – eiti ar neiti sportininkui į tragiškai pasibaigusius protestus, o išvirkščiąją sporto pusę. Tokia mirtis yra paradinė sporto pusė su minuso ženklu.

Vietoje gėlių ir išdidžiai ant kaklo besiraitančių medalių – gėdinga kartuvių kilpa, vietoje viešo garbinimo – demonstratyvus pasmerkimas. Ir kaip bebūtų keista, graudu ar logiška, paradinė pusė „legitimuoja” tą baisiąją išvirkščiąją. Nes tol, kol atletai „tarnaus” kaip valstybės ar (komercinės) organizacijos galios simbolis, tol, kol į juos bus žiūrima (tik) kaip į instrumentus, priemones parodyti jėgą, statusą, prestižą ar „išplauti įvaizdį”, tol tyliai bus sutinkama ir su tuo, kas įvyko Irano imtynininkui.

Vietoje gėlių ir išdidžiai ant kaklo besiraitančių medalių – gėdinga kartuvių kilpa, vietoje viešo garbinimo – demonstratyvus pasmerkimas.

Taip, galima plauti ne tik pinigus, bet ir įvaizdį. Šį terminą išrado Declan Hill, turėdamas omenyje situacijas, kai įtartinos reputacijos verslininkai staiga tampa gerbiamais sporto klubų rėmėjais. O jei nebenorima plauti valstybės įvaizdžio, atsiduriama užribyje. Gal nebūtinai kartuvėse – gal darbo biržoje, gal ankštame kambarėlyje kokioje nors apleistoje sporto mokykloje. Gal žemesnėse pareigose arba visai be pareigų, kaip atsitiko V. Deviatkovskiui. Gal de facto tremtyje kaip Grigorijaus Rodčenkovo atveju. Bet užribyje.

Ir tai nepatogiai primena Michaelio Hanekės filmą „Baltas kaspinas” – baltas kaspinas, kaip paklusnumo diktatoriškiems tėvams ir priverstinio tyrumo ženklas, nejučia gali peraugti į nacistinę simboliką.

Arba geltoną Dovydo žvaigždę. Arba ir viena, ir kita. Taip ir imtynių ringas nepaklusniajam sportininkui transformavosi į kartuves. Kvėpavimas į dusulį, besitęsianti kova į baigtinę kančią.

Tik kad tai atsitiko ne filme. Ir net jei kada nors ir būtų sukurta kažkas panašaus į B. Fogelio „Icarus” apie sportą Irane, vieno iš pagrindinių aktorių nebebus.