Mūsiškis politikos patriarchas ta tema per radiją kalbėjo ir užsiminė, kad Macronas nusileido žemiau – ne plintuso, bet lygmens. Lygmenį nustato jis – patriarchas. Bet gal ir teisingai, nes įsibrovė legitimi abejonė: kodėl prie Borodino sumušti prancūzai vėl nori su juos mušusiais rusais į kalbas leistis? Kodėl Macronas nenuvyko į Kauną, neužlipo ant to kalno, ant kurio Bonapartas stovėjo ir rytų pusėn dairėsi? Naivus tas Emmanuelis, jaunas, kupinas miglotų ambicijų Europos idealistas. Šiek tiek įtartinas, nes ar gali nebūti šiek tiek įtartinas prezidentas, kuris žaviai taškosi filosofų ir Gonkūrų premijos laureatų citatomis?
Mes į prezidentus – asmenybes žiūrime gana atsargiai. Nes su prezidentais – asmenybėmis visaip būna. Vieną kartą turėjome po tiltais skraidantį prezidentą ir dabar jau žinome, kuo visa tai baigėsi. Atskrido Monsieur le Président ir atsitiko tai, kas visada atsitinka: Lietuva netgi šios diplomatijos šventės proga pasidalijo į dvi. Į anti-makroniškąją ir pro-makroniškąją. Nors, žinoma, buvo ir trečioji, abejinga, dzin-makroniškoji.
Pirmieji nesiūlė džiaugtis, nes kas ten žino, ko jis čia skrenda, kokie galėtų būti tikrieji, po staltiese pakišti prancūzų geopolitiniai tikslai. Pirmieji sako, kad pasaulį reikia matuoti pridedant rusišką liniuotę: pridedi ją ir išmatuoji Eliziejaus rūmus, Place Vendôme ir Operą. Matai rezultatą. Pridedi ją – rusišką liniuotę, prie Macrono kalbos Universitete ir turi aiškų rezultatą, liniuotė tvarkingai matuoja Česlovą Milošą, Tomą Venclovą, Algį Piskarską ir tokį Gerardą Mourou, fizikos Nobelio premijos laureatą. Viską rusiška liniuotė matuoja, be sentimentų: politiką, literatūrą, mokslą ir esant reikalui – netgi gastronomiją.
Emmanuelis išvyko, o tada kažkas iš skeptikų atliko faktų analizę. Ir paskelbė, kad jis visai ne su Gitanu, o su Svetlana norėjo susitikti. Todėl skraidino iš Paryžiaus į Vilnių milžinišką lainerį su užrašu République Française. Nors pigiau, žinoma, būtų buvę nupirkti Baltarusijos opozicijos lyderei verslo klasės bilietą iš Vilniaus į Paryžių ir atgal, įskaičiuoti viešbutį ir vakarienę. Keisti tie prancūzai, tikrai keisti. Pinigų niekada netaupė – nei drabužiams, nei maistui, nei kvepalams. Beje, sutapimas: kažką panašaus apie E. Macrono vizitą Vilniuje bambėjo ir Aliaksandras Minske.
Savaitės viduryje, kai prancūziškos elegancijos aromatas išsivadėjo, voilà – racionalus klausimas: kokia praktinė tokių vizitų vertė, kai realiai nieko negauni, neskaitant diskusijų apie suknelių ilgį ir mėlynumų kontrastą, akademinių diskusijų už uždarų durų, susitikimų su kariais, studentais ir darželinukais?
Skeptikai ir rusiškos liniuotės metodo šalininkai liko nusivylę: ne, nepribloškė Emmanuelis aušros pažadu ir tiek.
Buvo ir tokių, kurie džiaugėsi, kad įvyko įtakingos valstybės įtakingo vadovo vizitas. Kad Vilnius priartėjo prie Paryžiaus, o Paryžius prie Vilniaus. Argi mažai? Mes jau senokai nebegalime Prancūzijon keliauti, ir štai ji – Prancūzija, pas mus atkeliavo. Argi blogai? Ir galų gale, imkime ir paklauskime: kada paskutinįsyk Vilniuje leidosi lėktuvai su valstybės pavadinimu? Kada buvo ištiestas raudonas kilimas, skambėjo himnai? Kada mes paskutinį kartą buvome atsidūrę užsienio žiniasklaidoje ir televizijos žinių laidose?
Bijau suklysti – gal prieš porą metų, kai popiežius Pranciškus su apaštaliniu vizitu lankėsi Lietuvoje, tvyrojo panaši šventiško jaudulio, noro gražiai pasirodyti mums patiems ir pasauliui nuotaika.
Žinoma, Prancūzijos prezidento vizito metu šiek tiek kitokia nuotaika tvyrojo, nes juk prancūzai – laisvamaniai, ką mes išsyk supratome išvydę Vilniuje première dame – ponios Brigitte suknelės ilgį, kuris – 2 cm virš kelių. Prancūzai ją – 7 anūkų senelę, kartais meiliai vadina panaudodami šeimyniškąjį deminutyvą maman Bibi. Prancūzų kalbos mokytojos ir mokinio, tapusio prezidentu, atvejis nesutelpa į jokius valstybinio tradicingumo rėmus, ir mes, žinoma, šiek tiek pavydime tokių aukščiausiojo lygio meilės istorijų.
Monsieur le Président, kaip bebūtų keista, neturi pravardės. Neprilipo. Arba gal prancūzų feisbuko influenceriai miega. Pas mus jie niekada nemiega. Todėl prezidentas be pravardės ją gavo Lietuvoje. Macronas buvo išvadintas Mikronu. Sunku pasakyti, kodėl. Ar čia vis dėl tos rusiškos liniuotės, kuria mes matuojame Paryžių, literatūrą ir visą pasaulį? Ar todėl, kad vietiniai influenceriai neįsigilino į prezidento pavardės graikišką šaknį: makros – didelis. Ar todėl, kad tokios tradicijos: kuriu patyčią, vadinas, egzistuoju feisbuke? Sunku pasakyti, kodėl.
Žvilgtelėjau į Prancūzijos prezidentų pravardžių istoriją. Charles De Gaulle pravardžiavo „generolu mikrofonu“, nes mėgo kalbėti tautai per radiją. F. Mitterandą vadino tonton – tėtušiu. Jacques Chirac buvo pramintas „buldozeriu“, o gal netgi jis pats save taip vadino. Socialistas François Hollande buvo Flamby – karamelinis kremas.
Prancūzams nestinga aštrios ironijos ir humoro jausmo, pakaks prisiminti „Charlie Hebdo“ istoriją. Vis tik nė vienas penktosios respublikos prezidentas nebuvo išvadintas kaip nors atsižvelgiant į išvaizdą ar kitus asmeniškus dalykus.
Lietuvoje Macronas tapo „Mikronu“. Kai paklausiau, kodėl šitaip įvertintas Prancūzijos prezidentas, vienas apžvalgininkas atsakė: „Baltų pirštinių nenaudoju“. Charmant! Tuo, matyt, mes ir skiriamės nuo prancūzų. Mūsų influencerių kūrybingumas yra kitokio kokybinio lygio, lyginant su prancūzų. Mūsiškiai įvertina savojo prezidento išorę ir sukonstruoja, atseit, šmaikščią pravardę, kuri sulaukia plojimų netgi Europos parlamento damų tarpe.
Berniukų istorijos irgi kitaip interpretuojamos pas juos ir pas mus. Kai vizito į Monvalerieną – pasipriešinimo naciams simboliškoje vietoje, metu paauglys familiariai kreipėsi į Macroną „Ça va Manu?“ (kaip einasi?), pastarasis perliejo vaikiną griežtu žvilgsniu ir atsakė: „Šioje vietoje tu turi kreiptis į mane „ponas Prezidente“, aišku?“
Ak, ironija. Mūsų ir jų! Jų televizija šaipėsi iš prezidento susidūrimo su mažomis „geltonomis liemenėmis“, kurias Lietuvos protokolo tarnyba parūpino Macronui Vilniuje. Skaičiavo sekundes iki „diplomatinio incidento“ su suknelėmis. Viskas taip miela, taip prancūziškai elegantiška.
Ak, politikų naratyvai! Mūsų ir jų... Perskaitykite Prancūzijos prezidento kalbą Bernardinų kolegijoje. O paskui paklausykite kandidato į Seimą diskursą apie kultūrą: „Mes suprantame, kad kultūra yra oras, oras, kuriuo kvėpuojame. Jo buvimas yra praktiškai visur. Ar tai būtų plytelių klojime, ar cepelinų daryme...“
Argi mes neturime teisės nostalgiškai atsidusti: prezidente Emmanueli, sugrįžkite. Mes jūsų ilgimės!