Rašinyje sutiksime ir antro plano veikėjų. Kai kurie jų, pavyzdžiui, prezidento patarėjas teisėsaugai, pasirodys tik viename ar dviejuose epizoduose, bet pasirodymai bus labai ryškūs. Politikoje kaip teatre – talentingi antraplaniai nustelbia pagrandinius. Scenoje išvysime ir STT direktoriaus pavaduotoją. Jo tekstas atrodys banalokai, tačiau atitiks dienos politinę dvasią. O dvasia bus tokia – A. Verygą reikia pričiupti.

Nežinia, kaip traktuoti SAM viceministrę, nes ji jos pačios prašymu jau atleista iš darbo ir niekur nebesirodo, nebent poliklinikoje. Žmonės kalba, kad ji gydosi, bet ne nuo viruso, o nuo nervų. Tikėtina, kad ją dar išvysime. Tai atsitiks vėliau, kai jos byla nukeliaus į Strasbūro teismą ir kai šis priteis iš Lietuvos jos naudai nemažą pinigų sumą, kurią sumokės mokesčių mokėtojai. Tada ir pasigirs pasipiktinusių mokėtojų pikti balsai. Kodėl mes turime mokėti ir mokėti?! Tegu moka tie, kurie prisidirba. Bet tie, kurie prisidirba, niekada nemoka, todėl ir prisidirba.

Rašinyje skaitytojas nors trumpam galės susitikti ir su profesoriumi. Jeigu jūs paklausite, su kokiu profesoriumi, atsakome: kai kalbame apie politiką Lietuvoje, yra tik vienas profesorius. Labai tikėtina, kad pro gaisro liepsnas ir dūmų debesis skaitytojas išvys ir Alytaus mero figūrą. Jis greičiausiai nieko nepasakys, – jis bus labai įsisukęs į gaisro gesinimo darbus, be to, galimai bus su dujokauke.

Rašinyje vyraus liberalizmo dvasia. Jei kas nors panorės ką nors pasakyti, pasidalinti savo mintimis, labai prašome.

Rašinio herojai patys rinksis, ką jiems daryti, ką kalbėti, o, pakalbėję vienaip, apsisukę galės pakalbėti kitaip. Ir tai nieko keisto. Net virusas keičiasi – mutuoja. O ką jau kalbėti apie protingas būtybes – žmones, ypač politikus, nors dar niekas neįrodė, kad virusas neturi proto.

Taigi kokie tie mūsų herojų pasirinkimai.

Prezidentas renkasi stebėtojo vaidmenį

Prezidento veiklos barai labai platūs. Juose prezidentas reiškiasi įvairiais rakursais. Pastaruoju metu jo ekscelencija linkęs pasirinkti stebėtojo vaidmenį. Prezidentas atidžiai stebi, kas čia vyksta, ką nors pakritikuoja, pasako, kas buvo blogai, ką reikėjo ar reikės daryti geriau ir pan.

Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Alytaus gaisrą prezidentas stebėjo iš tekančios saulės šalies – iš Japonijos. Ten jis buvo pakviestas dalyvauti naujo imperatoriaus žengimo į sostą iškilmėse.

Prezidentas ne tik stebėjo tolimas gaisro liepsnas, bet ir pareiškė kai kurias kritines pastabas dėl gaisro. Pavyzdžiui, jis pasakė, kad tokiai krizinei situacijai suvaldyti nebuvo tinkamai pasirengta. Anot prezidento, žmonės, gesinę gaisrą ar kaip nors prisidėję prie to gesinimo (pvz., nešę gaisrininkams maisto ar vandens atsigerti bei apsiprausti) dirbo gerai, netgi pasiaukojamai. Bet „sistema dirbo blogai“.

Grįžęs į Lietuvą ir aplankęs gaisravietę Jo ekscelencija pastebėjo, kad ekstremalių situacijų metu reikia veikti operatyviai, netgi kartais nepaisant nustatytų procedūrų bei įstatymų.

„Įsivaizduokime, neduok Dieve, karas, ir mes pradėtume, vėlgi čia pagal visokias procedūras ir pagal viešųjų pirkimų įstatymus veikti. Yra ekstremalios sąlygos, kurioms susiklosčius mes turime pirmiausia kreipti dėmesį į operatyvų sprendimo priėmimą. Jeigu mes tenai žaisime kokius nors žaidimus, tai reiškia, mes pralošime – gaisrui šiuo konkrečiu atveju, kitu atveju dar kažkam kitam“, pavyzdžiui, pandemijai. Tiesa prezidentas nepasakė „pandemijai“, nes dar niekas nežinojo, kad ji ateis. Bet kai ji ateis, prezidentas kalbės jau kiek kitaip.

Dar prezidentas pasakė, kad nereikia skubėti kaltinti nei vidaus reikalų ministrės, nei ministerijos, kurios prie gaisro gesinimo darbų menkai prisidėjo, nors turėjo ne tik prisidėti, bet ir vadovauti gesinimo darbams.

Iš pradžių ministerija galvojo, kad gaisras bus nedidukas, vietinės reikšmės ir nepriklausys jos kompetencijai. Paskui liepsnos įsismagino. Ministerija ieškojo instrukcijų ar įstatymų, pagal kuriuos turėtų veikti tokio gaisro atveju. Be instrukcijų kaip be vandens – ugnies neužgesinsi. Taip viskas ir sudegė.

Ir dar prezidentas pasakė, kad Alytaus pamokos privalo būti išmoktos ir kad užklupus kokiai nors naujai nelaimei „ekstremalią padėtį valdytume kaip iš vadovėlio, o ne kaip išeina“.

Tos kitos nelaimės ilgai laukti nereikėjo. Ji atėjo netgi per greitai. Nesuspėta nei vadovėlių parašyti, nei Alytaus gaisro pamokų išmokti. Todėl ir vėl prireikė veikti „kaip išeina“. Beje, taip veikiant labiausiai atsiskleidžia žmonės, paaiškėja, kas yra kas.

Pavyzdžiui, gaisro metu visa Lietuva sužinojo, kas yra Alytaus meras. Jis, matyt, nesuspėjęs pavartyti instrukcijų, negavęs nurodymų iš aukščiau ir, ko gero, net nepagalvojęs apie savo kompetencijos ribas ėmėsi gaisro, kurio juodi nuodingi dūmai sklido dešimtis kilometrų.

Meras užsikrovė sau ant galvos atsakomybę, nors galėjo neužsikrauti. Galėjo palikti ją VRM. Tegul sau žinosi. O pats galėjo per saugų atstumą, kad ir pro kabineto langą, stebėti vaizdelį, kuris, kaip žinia, buvo nekoks.

Naujoji nelaimė, kurią tarsi nuspėjo prezidentas, atėjo pandemijos pavidalu. Ji, kitaip nei Alytaus gaisras, neužklupo mūsų netyčia. Pandemija, prasidėjusi Kinijoje, persimetė į Pietų Korėją, priartėjo prie Japonijos krantų, po to peršoko į Europą, į Italiją. Buvo akivaizdu, kad netrukus ji užgrius ir Lietuvą, ir tai bus ne padėvėtų padangų sandėlio gaisras, o visos šalies, visų šalies gyventojų bėda.

Todėl buvo galima tikėtis, o nemažai kas ir tikėjosi, kad šalies prezidentas, tai suvokęs, įvertins kylančias grėsmes, ir, prisiminęs Alytaus pamokas, skubiai sušauks aukščiausio lygio pasitarimą, ims formuoti vieningą pasipriešinimo koronai frontą. Žodžiu, imsis lyderio vaidmens su visa tam vaidmeniui prigulinčia atsakomybe. Bet jo ekscelencija pasirinko kitą vaidmenį – jis ir vėl tapo stebėtoju.

Iš pradžių prezidentas stebėjo krepšinį. Nepaisydamas ministro Verygos įspėjimų vengti masinių susibūrimų, prezidentas su tūkstančiais krepšinio fanų gėrėjosi Žalgirio kova su italais ir plojo mūsiškių pergalei.

Iš pradžių prezidentas stebėjo krepšinį. Kaip buvo pasakyta, parašyta ir parodyta per TV, prezidentas mačo metu sėdėjo tribūnose su visais. Toks sėdėjimas „su visais“ akivaizdžiai pademonstravo tiek prezidento artimą ryšį „su visais“, tiek jo drąsą: aš viruso nebijau, nebijokite ir jūs visi.
Jurgis Jurgelis
Kaip buvo pasakyta, parašyta ir parodyta per TV, prezidentas mačo metu sėdėjo tribūnose su visais. Toks sėdėjimas „su visais“ akivaizdžiai pademonstravo tiek prezidento artimą ryšį „su visais“, tiek jo drąsą: aš viruso nebijau, nebijokite ir jūs visi.

Kiek vėliau prezidentas, stebėdamas pandemiją (krepšinio varžybos, kaip ir kiti masiniai renginiai, buvo uždrausti), pastebėjo, kad Verygai, kaip kovos su pandemija komandos vadovui, trūksta vadybinių gebėjimų. Bet pareiškęs, kad arkliai vidury brastos (vidury pandemijos) neperkinkomi, paliko Verygą įkinkytą tiek į ministro, tiek į kovos su virusu štabo vadovo pareigas.

Verygos ausų ir darbų klausimu

Verygos ausų klausimą iškėlė prezidentė D. Grybauskaitė. Ji, atidžiai sekdama pandeminius įvykius, pastebėjo, tarsi ministro ausys esančios ilgokos. Prezidentės žodžiais, Veryga esąs panašus į tą mums visiems žinomą mielą keturkojį sutvėrimėlį, kuriam Dievulis nepagailėjo ausų. Kodėl prezidentei į akį krito būtent ministro ausys ir kodėl jai taip pasirodė?

Čia tam tikrą vaidmenį galėjo suvaidinti optinė apgaulė. Daugmaž tuo metu Veryga plikai nusiskuto galvą. Ir tada ant blizgančios ministro plikės išryškėjo ausys, – į ką prezidentė, kalbėdama per TV, ir atkreipė šalies gyventojų dėmesį. Jei mes visi (Lietuvos vyrai ir moterys, prezidentai ir paprasti žmonės) nusiskustume plikai galvas, galimai atrodytume kaip išskirtinė šiaurės ilgaausių tauta. Būtų įdomu. Bet tai jau būtų kitos diskusijos tema.

Mums šis prezidentės pastebėjimas yra įdomus ne tik tuo, ką jos ekscelencija pastebėjo, bet ir tuo, kaip į minėtą pastebėjimą sureagavo pats ministras. Ogi niekaip, visiškai niekaip nereagavo. Tuo metu virusas labai agresyviai kėlė savo šlykščią galvą, tad ministras buvo per daug įsitraukęs į kitokio pobūdžio reagavimus.

Beje, prezidentas Adamkus nieko keisto, nieko neįprasto, nieko iššaukiančio nei Verygos elgesyje, nei išvaizdoje nepastebėjo ir kritikos jo adresu nepažėrė, jo niekaip neišvadino.

Nepaisant Verygos nepakankamų vadybinių gebėjimų, nepaisant prezidentės pastebėjimų, nepaisant opozicijos kritikos, kad Veryga meluoja, kad jis per dažnai rodomas per TV, kad jis perdaug ramiai kalba ir savo kalbomis visus migdo, kad jo reitingai be jokio pagrindo per daug auga (paskutiniai tyrimai rodo, kad jau nebeauga, o krinta) ir dar daug ko nepaisant, ministras ir jo komanda šioje kovoje su virusu pasirodė ne taip jau blogai.

Bent jau geriau už galimai trumpesnių ausų savininką JAV prezidentą Trumpą, už jaunesnį ir galimai gražesnį Macroną, už pasišiaušusį Borisą Johnsoną, už kietesnį Putiną, už paskutinį Europos diktatorių Lukašenką, už temperamentingąjį Brazilijos prezidentą Bolsonarą, už Italijos prezidentą Mattarellą ir t. t.

Lietuvoje, atsižvelgiant į gyventojų skaičių, virusas pasiglemžė bent dvidešimt kartų mažiau aukų, negu tą jis padarė ir toliau tebedaro JAV. Sakoma, kad Jungtinėse Valstijose nuo pandemijos mirė daugiau lietuvių nei Lietuvoje.

Lietuvoje žlugo net mūsų pačių mokslininkų prognozės. Šie pandemijos pradžioje sakė, kad iki rudens virusas pareikalaus apie pustrečio šimto aukų. Dabar gi atrodo, kad virusas pasitenkino dvigubai ar net trigubai mažesniu skaičiumi. Taip pat mokslininkai prognozavo, kad sergančiųjų bus bent kelis kartus daugiau negu kad jų yra.

Lietuvoje žlugo net mūsų pačių mokslininkų prognozės. Šie pandemijos pradžioje sakė, kad iki rudens virusas pareikalaus apie pustrečio šimto aukų. Dabar gi atrodo, kad virusas pasitenkino dvigubai ar net trigubai mažesniu skaičiumi. Taip pat mokslininkai prognozavo, kad sergančiųjų bus bent kelis kartus daugiau negu kad jų yra.
Jurgis Jurgelis
Ar tai gerai? Galimai gerai, galimai nelabai. O kai kas, vėlgi kaip pastebėjo prezidentas, gali būti ir blogai.

Įvairius blogumus ima pastebėti ir kiti politikai, ir net Lietuvos specialiosios tarnybos. Ir kuo toliau, tuo daugiau randasi pastebėtojų ir pastebėjimų.

Manoma, kad tokį stebėtojų pagausėjimą, pagyvėjimą sužadina ne pandemija, o artėjantys rinkimai. Jiems praėjus pastebėjimai atslūgs, nunyks, bet kol kas jų apstu.

Kad būtų lengviau susigaudyti tų pastebėjimų gausoje, suskirstysime juos į dvi pagrindines grupes – į ideologinio / politinio ir materialinio / finansinio pobūdžio pastebėjimus.

Pradėsime nuo ideologijos.

Šio tipo pastebėjimai, kaip visada ar kaip dažniausiai, priklauso konservatoriams. Jie pastebėjo, kad viskas ar beveik viskas (testai, kaukės, chalatai ir pan. ) buvo perkama iš labai nedraugiškos šalies, t. y. iš Kinijos. Tuo būdu, stebėtojų pastebėjimu, savo pirkimais mes prisidėjome prie Kinijos ekonominių galių stiprinimo, kurios ir taip yra labai stiprios.

Dar politikai pastebėjo, kad kai kuriuos pirkinius iš Kinijos atgabeno ne lietuviški laineriai, paženklinti trispalve, ne NATO boingai, o rusiški samaliotai su dar neišblukusiomis raudonomis penkiakampėmis ant uodegų. Tai jau politinis / ideologinis fiasko.

Tai kaipgi po viso to mes galime tas kaukes dėtis ant burnos? Kaip galime tuos testų pagaliukus kišti sau į nosį, į gerklę ar dar kur nors? O gal ant tų pagaliukų yra užleistas virusas? O gal ten kokios nors mikroschemos pritaisytos?

Mes jas nurysime, jos prilips prie mūsų skrandžio ar žarnyno sienelių ir iš vidaus nepaliaujamai siųs informaciją apie mus tų nedraugiškų šalių specialiosioms tarnyboms. Mes tapsime masinio šnipinėjimo aukomis, pačios apsimokėjusios už šnipinėjimą. Tad klausimas: kur žiūri VSD?

Kritinį požiūrį į veryginius pirkimus išsakė ir profesorius Landsbergis. Jis šią vasarą, kalbėdamas Seime per atkurtos nepriklausomybės trisdešimtmečiui skirtą renginį pasakė, jog, prasidėjus pandemijai, „Lietuva skubiai pirko perteklines priemones, metė milijonus ir praleido progą ne tylėt, o pamąstyti būtent apie savo (trisdešimties metų – J. J.) sukaktį. Kas yra įvykę, ką darėme ir kur politiškai atsidūrėme.“

Dabar panagrinėsime kitos, t. y. prekinės / finansinės kategorijos pastebėjimus, kuriais mūsų specialiosios tarnybos linkusios įžvelgti ir nusikalstamas veikas.

Pirmiausia, ar ne per brangiai buvo sumokta už tas nuo viruso išsaugotas gyvybes? Ar nebuvo galima pataupyti, pigiau apsieiti? Kai palyginus tiek mažai žmonių susirgo ir dar mažiau mirė, ar reikėjo tiek tų greitųjų testų prisipirkti?

Ar nevertėjo Verygai truputį lukterti, nepasiduoti pirkimo isterijai? Kaip žinia, didžiosios valstybės šlavė viską, ką tik pastvėrė, net atiminėjo pirkinius viena iš kitos, apgaudinėjo viena kitą. Ir tokiu būdu jos (didžiosios valstybės) nežmoniškai užkėlė kainas. Gyvenimas rodo, kad pirkimo bumui atslūgus, atslūgsta ir kainos. Būna ir išpardavimų.

Ar nevertėjo Verygai truputį lukterti, nepasiduoti pirkimo isterijai? Kaip žinia, didžiosios valstybės šlavė viską, ką tik pastvėrė, net atiminėjo pirkinius viena iš kitos, apgaudinėjo viena kitą. Ir tokiu būdu jos (didžiosios valstybės) nežmoniškai užkėlė kainas.
Jurgis Jurgelis
Žinoma, laukiant nuolaidų galima sulaukti ir daugiau aukų. Bet tada viskas atrodytų logiška: daug aukų – daug testų. O dabar kažkoks anachronizmas – testų daugybė, o pas Dievulį iškeliavo tik nedidelis būrelis Lietuvos piliečių, kurių, beje, daugumą sudarė rizikos grupės asmenys, t. y. senjorai, turintys šalutinių, gretutinių susirgimų.

O gal reikėjo nieko nepirkti, lukterti, kol virusas pats užvers kanopas? Tada bus galima visko ir už ačiū gauti. Galėtų atsitikti ir taip, kad kai kurios šalys, be jokio saiko visko prisigrobusios, iššvaisčiusios milijonus ar milijardus, nebeturės kur viso to gero dėti ir viską ar kai ką atiduos mums veltui...

Iškyla nemažai klausimų ir dėl taip vadinamų tarpininkų, dalyvavusių tuose pirkimuose.

Ar ne per daug jie uždirbo? Ar tarp tarpininkų nepasitaikė sukčių, nedorėlių, norinčių pasipelnyti iš viruso?

Galiausiai, ar visi tie pirkimai buvo pakankamai skaidrūs, peršviečiami, permatomi? Ko gero, ne viskas, oi ne viskas buvo čiki čiki. Tada ateina eilė žodį tarti specialiosioms tarnyboms. Tą jos ir daro.

Įtarimai

Ir taip specialiosios tarnybos, keletą mėnesių viską įdėmiai stebėjusios, pareiškė įtarimus iš pradžių vienam Lietuvos piliečiui, testų pirkimuose atlikusiam tarpininko vaidmenį. Įtarimą kelia tai, kad jis tarpininkaudamas uždirbo ir dargi daug uždirbo. Paprastai paprasti žmonės tiek neuždirba. Ar tai tik nebus nusikalstama veika?

Įtarimai pareikšti ir vienai jau minėtai SAM viceministrei, kuri, kaip minėjome, jau nebedirba. Ko gero, ji per daug dirbo, per daug rodė iniciatyvos ir galimai peržengė savo kompetencijos ribas, pasirašė vieną labai brangų pirkinį.

Su kompetencijos ribomis kaip su gaisro žarijomis – galima nudegti.

Prisiminkime, kaip atsargiai per gaisrą Alytuje elgėsi VRM ir pati ministrė. Nei ministrė, nei jos valdininkai ne tik neperžengė, bet iš tolo iki jokių ribų neprisiartino. Todėl ir liko nekalta / nekalti. Todėl viskas ir sudegė. Todėl prezidentas nieko ir nekaltino.

Prisiminkime, kaip atsargiai per gaisrą Alytuje elgėsi VRM ir pati ministrė. Nei ministrė, nei jos valdininkai ne tik neperžengė, bet iš tolo iki jokių ribų neprisiartino. Todėl ir liko nekalta / nekalti. Todėl viskas ir sudegė. Todėl prezidentas nieko ir nekaltino.
Jurgis Jurgelis
Kadangi visi tie pirkimai buvo vykdomi per SAM, tai už viską, kas negerai, turi atsakyti ir ministras Veryga. Jam įtarimai dar nepareikšti, bet ką gali žinoti, kaip bus. Pastaruoju metu (artėjant Seimo rinkimams ) dalis įtarimų ir kritikos nuo Verygos persimetė ant premjero ir jo aplinkos. Seimo opozicija paprašė premjero pasiaiškinti, kaip ir kodėl viskas taip atsitiko. Premjeras aiškintis atsisakė. Jis pasakė, kad Lietuva su virusu dorojasi sėkmingai, ir opozicijos atstovų kritiką pavadino šūdmalyste. Atrodo, kad prie Skvernelio nei blogi pastebėjimai, nei bent kokie įtarimai neprilips. Jo reitingai auga. Teks šunis karti ant SAM ir ant paties Verygos.

Verygai siūlomas atpirkimo ožio vaidmuo, bet jis jo nesigvieši

Ministras galimai sutiktų pabūti tuo ožiu, bet tik su sąlyga, jeigu kartu su juo ožiais solidariai panorėtų pabūti ir gausus būrys stebėtojų, pastaruoju metu tampančių įtarinėtojais, kaltintojais ir net teisėjais.

Prezidentas, kalbėdamas apie SAM pirkinius, sako: „Vadovai privalo priimti atsakomybę už savo komandos ir gerus, ir blogus darbus.“

Ministrą ir ministeriją į kampą spaudžia ir prezidento patarėjas teisėsaugai D. Kuliešius: „...pats ministras kaip vadovas tikrai negali likti nuošaly. Laukiame ir iš ministro, ir ministerijos paaiškinimų, kodėl tos rizikos nesuvaldytos.“

Nors kol kas dar nėra įrodyta, kad iš tiesų būta tų blogų darbų, nėra įrodyta, kad ir kažkokios rizikos nebuvo suvaldytos. Kol kas tyrimas vyksta. Yra tik įtarimai, kuriuos, kaip rodo gyvenimas, mūsų tarnybos dosniai dalina į visas puses ir kurie, kaip vėlgi rodo tas pats gyvenimas, labai dažnai nepasitvirtina.

Kalbant apie gerus darbus, tai, anot ministro, jų tikrai būta. Bet už gerus darbus geriečiai būdavo apdovanojami, ne baudžiami. O dėl blogų darbų, jei tokių pasitaikė, tai ministras siūlo atsakomybę pasidalinti draugiškai.

Jis sako, kad SAM posėdžiai, kurių metu buvo svarstomi įvairiausi dalykai, tarp to ir pirkimai, nebuvo slapti. Ypač gerai buvo informuojama prezidentūra ir, kas be ko, pats prezidentas. Prezidentūros atstovai dalyvaudavo pasitarimuose arba galėjo tuos pasitarimus stebėti internete.

Veryga sako, kad jis į pagalbą kvietęs ir viešųjų pirkimų tarnybą. Bet ši pagelbėti atsisakiusi ir sakiusi: jūs pirkit, o mes po to patikrinsim. Dabar ta tarnyba įžvelgianti kai kurių problemų.

Taigi klausimas, kodėl visi aukšti patyrę pareigūnai tylėjo, neturėjo jokių pastabų, jokių patarimų, jokių įspėjimų. Niekas nebandė užkirsti kelio blogybėms, jeigu tokių buvo.

Vienas iš STT vadovų dabar sako, kad, esą, pirkta iš rizikingų organizacijų. Girdi, jei tokia organizacija naujai įsikūrusi, jei joje registruoti kokie du ar trys dirbantys asmenys, tai ji nepatikima.

Kas tiesa, tas tiesa. Bet ar STT su savo daugiamete patirtimi, su savo nemažu valstybės išlaikomu pareigūnų būriu negalėjo tomis itin sunkiomis dienomis, kai valandos kaina buvo matuojama ne eurais, o žmonių gyvybėmis, ne tik patarti Verygai, bet ir padėti skubiai atsirinkti patikimiausias organizacijas, sąžiningiausius tarpininkus.

Ar negalėjo padėti staigiai viską patikrinti, pasverti, pamatuoti? Taip Lietuva būtų visko nusipirkusi ir greičiau, ir pigiau už kitas valstybes, kurios be jokio pardon čiupo griebė kuo daugiau ir prisipirko ko ne ko, bet jau greitųjų testų tai tikrai daug. Jungtinė Karalystė už dvi dešimtis milijonų svarų nusipirko greitųjų testų, kurių nė vienas neveikia. Panašių kuriozų kiek nori.

Ypač griežtą pozicija užėmė prezidentūra. Jei Alytaus gaisro atveju prezidentas sakė, jog, esant ekstremaliai situacijai, galima ir apsilenkti su procedūromis ir net su įstatymais, tai dabar jau to nebesako. Dabar jau reikia atsakyti už viską.

O prezidento patarėjas Kuliešius bando įsijausti ir į prokuroro bei teisėjo vaidmenis. Ir jam tai neblogai sekasi.

Jis sako: „Atsakomybę už konkrečius atvejus, dėl kurių atliekamas ikiteisminis tyrimas, turės prisiimti tie asmenys būtent teisme, kada tas procesas persikels į teismą.“

O iš kur ponas patarėjas žino, kad ikiteisminis tyrimas nebus nutrauktas, kad prokuroras surašys kaltinamąjį aktą, kad įtariamieji taps kaltinamaisiais ir byla ar bylos atsidurs teisme?

Prezidento patarėjas Kuliešius bando įsijausti ir į prokuroro bei teisėjo vaidmenis. Ir jam tai neblogai sekasi. Jis sako: „Atsakomybę už konkrečius atvejus, dėl kurių atliekamas ikiteisminis tyrimas, turės prisiimti tie asmenys būtent teisme, kada tas procesas persikels į teismą.“ O iš kur ponas patarėjas žino, kad ikiteisminis tyrimas nebus nutrauktas, kad prokuroras surašys kaltinamąjį aktą, kad įtariamieji taps kaltinamaisiais ir byla ar bylos atsidurs teisme?
Jurgis Jurgelis
Iš kur ponas patarėjas žino, kad teismas nepriims išteisinamojo nuosprendžio, kad kaltinamieji bus pripažinti nusikaltusiais ir bus nuteisti? O gal jie visgi bus išteisinti ir jokios atsakomybės jiems nereiks prisiimti?

Galbūt patarėjas jau yra davęs nurodymus ir prokurorams, ir teisėjams, kaip viską reikia padaryti, t. y. ir viceministrę, ir tą tarpininką, ir kitus įtariamuosius pasodinti?

Kalbama, kad anksčiau ypatingesniais atvejais prezidentės patarėja teisėsaugai „patardavusi“ teismo pirmininkui ar teisėjams, kaip dera išspręsti vieną ar kitą bylą. Bet tai buvo daroma kultūringai, prisilaikant etiketo, tai buvo daroma konfidencialiai. O dabar tiesiai šviesiai per TV, per „Dienos temą“.

Jeigu toks nurodymas anksčiau ir nebuvo duotas, tai jau pats šis patarėjo pareiškimas iš pačios viršūnės, iš Daukanto aikštės, skamba kaip nurodymas ir prokurorams, ir teisėjams. O kas galėtų paneigti, kad šis pareiškimas nesuderintas su pačiu prezidentu? Strasbūro teismas tokius pareiškimus galės įvertinti kaip neteisėtą spaudimą teisėsaugai. Ir tada bus negerai. Reiks susimokėti. O kas tokiais atvejais moka, mes jau minėjome.

Bet viso to gali ir neatsitikti – bylos gali subliūkšti.

Atrodo, kad tokia galimybę įžvelgia ir prezidentas. Jis sako: „...skirtingai nuo kitų politikų nesiaiškinsiu, kuri byla „turi perspektyvą“ ir kuri „subliūkš“. Politikų taip pamėgtai praktikai turi ateiti galas.“

Atrodo, kad prezidentui ne tiek svarbu, ar byla / bylos subliūkš, ar ne. Jo ekscelencijai svarbu pričiupti vadovus bendrai ir Verygą konkrečiai. Bet kaip tu žmogau juos / jį pričiupsi, jei viskas subliūkš?

Tačiau tai dar ne viskas. Pričiupti galima ir už nieką. Svarbiau kas kita.

Vaizdas toks, kad prezidentas nedaro esminio skirtumo tarp perspektyvių ir bliūkštančių bylų. Ir neleis to skirtumo daryti kitiems politikams. Tokiems skirtumams turėsiąs „ateiti galas“. Taigi nebebus esminio (o gal ir jokio) skirtumo tarp bylų, kuriose, laikantis visų įstatymų, yra surinkta pakankamai tvirtų įrodymų ne tik įtarimams pareikšti, bet ir kaltei pagrįsti, ir bylų, kur tokių įrodymų nėra, kur įrodymai pritempiami, nukabinami nuo lubų, kur įrodymai išgaunami neteisėtu būdu, kur teisėsaugininkų rankomis daroma politika.

Tokios subliūškimui pasmerktos bylos būtinai pažeidžia žmonių teises. Jos griauna pasitikėjimą teisėsaugos institucijomis, o kartu ir valstybe.

Bėda ne ta, kad tokios bylos subliūkšta. Kad subliūkšta, tai gerai. Bėda ta, kad tokios bylos išvis atsiranda, kad jos tempiamos metų metais. Bėda, kad už tokias bylas, už broką neatsako broko kūrėjai. Todėl brokas ir tarpsta. Tad tokie prezidento žodžiai padrąsina broko gamintojus, suteikia jiems pasitikėjimo savo sėkme, savo darbu, savo produkcija.

Pastaruoju metu tokių išbrokuotų bylų radosi ne viena ir ne dvi. Kiek subliūško vien Panevėžio STT bylų! Nereikėtų nustebti, kad tokių bylų sąrašą papildys ir viceministrės byla. Smalsu, jeigu taip atsitiktų: ar tada jo ekscelencija ar / ir ponas patarėjas pasirūpins, kad buvusiai viceministrei būtų kompensuota moralinė bei materialinė žala, kad būtų atstatytas jos geras vardas?

Štai toks tas mūsų pandeminis gyvenimas, kuriame, kalbant futbolo terminais, žaidimą aikštėje kontroliuoja stebėtojų komanda, o veikiantys asmenys priversti gintis.

Artėjant prie pabaigos būtų nekorektiška visai nieko neužsiminti apie dar vieną rašinio herojų, t. y. yra apie virusą. Be šio veikėjo nebūtų nei pandemijos, nei šio rašinio.

Virusas ir jo mutacijos

Mokslininkai sako, kad šis virusas esąs ypač klastingas, kad jis, keliaudamas per pasaulį, nuolatos mutuoja, kad, girdi, Kinijoje jis buvo vienoks, Italijoje jau kiek kitoks, Amerikoje dar kitoks. Sako, kad tokiam virusui labai sunku parinkti tinkamus skiepus. Mokslininkai tiesiog nespėja bėgti paskui mutantus. Bet bjauriausios mutacijos esą tos, kurias virusas įgyja, patekęs į jam palankią politinę terpę. Toks mutantas vargu bau ar bijo kokių nors skiepų. Pagyvensim – pamatysim. Jei gyvensim, tai ir matysim.

Pabaiga

Atsižvelgiant į tai, kad Verygai galimai trūksta kai kurių vadybinių gebėjimų, ir į tai, kad jis nenori atsakyti už ministerijos padarytus bei nepadarytus gerus ir negerus darbus, ir į tai, kad jo veidas kaip kam pabodo ir kai ką pradeda nervinti, atsižvelgiant į tai, kad per Verygos vadovaujamos ministerijos nepamatuotus pirkimus ir išleistus milijonus praradom progą apmąstyti šalies nueitą trisdešimties metų kelią, atsižvelgiant į viską, ko čia dėl laiko ir vietos stokos nesinori vardinti, ar nevertėtų Verygą atlaisvinti nuo perdėm atsakingų kovos su virusu vėliavnešio pareigų.

Pandemija – ne tik sveikatos, ne tik klinikos, poliklinikos, greitoji pagalba, kompensuojami bei nekompensuojami vaistai. Pandemija – tai ir ekonomika, ir švietimas, ir žmonių teisės, ir įstatymų leidyba, ir tarptautinis bendradarbiavimas. Kova su korona – tai karas.

Pandemija – ne tik sveikatos, ne tik klinikos, poliklinikos, greitoji pagalba, kompensuojami bei nekompensuojami vaistai. Pandemija – tai ir ekonomika, ir švietimas, ir žmonių teisės, ir įstatymų leidyba, ir tarptautinis bendradarbiavimas. Kova su korona – tai karas.
Jurgis Jurgelis
Šiame kare Lietuvos žmonės galimai pasijustų saugiau ir į ateitį (į gerovės valstybę) žvelgtų viltingiau, jeigu minėta vėliava atsidurtų tvirtose jo ekscelencijos rankose (kitose šalyse, rodos, taip ir yra).

Pirmoji viruso ataka atmušta. Pirmoji pandemijos brasta įveikta. Pats laikas perkinkyti arklius. Nuvarytuosius galima būtų nušauti. Žinoma, ne grubia fizine prasme nušauti, o kultūringai – politiškai, morališkai pribaigti ir tiek.

Kaip tiems, taip kultūringai nušautiems, pasiseks ištverti / išgyventi fizine prasme, tai jau pačių arklių asmeninė problema.

Kai įveiksime antrą brastą, vėl galėsime arklius nušauti.

Tada bus trečioji brasta.

Dabar jau pats laikas baigti rašinį, nes tęsdami jį be galo prieisime liepto galą. Paaiškės, jog arklių nebėra, liko tik šaudytojai, kurie, nebeturėdami ką šaudyti, patys, neduok Dieve... Gerbiamas skaitytojau, leisk nebebaigti šios baisios minties. Tikėkime, kad taip blogai neatsitiks. Tikėkim, kad bus geriau ar net visai gerai. Tokiu optimistiniu tikėjimu ir atsisveikinsiu su gerbiamu skaitytoju.

Iki kitos epidemijos, iki kitos pandemijos, iki kitų gaisrų, griausmų ir pan. Iki kitų malonių susitikimų.

P. S. Pabaigus šį rašinį ir atsisveikinus su gerbiamu skaitytoju, nutiko įvykis, kurį verta paminėti. Premjeras pasiūlė prezidentui sušaukti Gynybos tarybą ir apsvarstyti tolimesnę kovos su virusu strategiją, kuri, be kita ko, turėtų numatyti ir gyventojų vakcinavimo politiką. Tačiau prezidento patarėjas, gal nesuvokęs pasiūlymo, bet greičiau viską gerai suvokęs, pasakė, kad Gynybos taryba – ne viešųjų pirkimų tarnyba ir vakcinos pirkimo klausimų nesvarstys.

Toks pasakymas reikštų, kad prezidentas minėtos vėliavos neims į rankas, jokio pasitarimo pandemijos klausimu nešauks, strategijų nesvarstys, jokių atsakomybių šiame kare neprisiims. Jo ekscelencija liks ištikimas stebėtojo vaidmeniui. Verygos vaidmuo iki rinkimų greičiausiai išliks tas pats. Ministras temps kovos su virusu vežimą, o po to visko gali atsitikti. Virusas, nepaisydamas jokių politinių peripetijų, liks virusu ir gyvens tarp mūsų.

Dabar jau tikrai viskas.