Krizės sukelta bedarbystė gali pasikartoti
Šiandien keliame klausimą: ar artėjame prie 2010 metų nedarbo lygio, kai jis siekė daugiau nei 18 proc.? Neramu apie tai kalbėti, bet situacija susiklostė taip, kad greičiausiai jokie sprendimai per keletą mėnesių nepadės to išvengti.
Užimtumo tarnyba paskelbė, kad rugsėjo 1 d. Lietuvoje nedarbas siekė 13,7 proc. Šalyje užregistruota apie 230 tūkst. bedarbių. Rugpjūčio pradžioje Lietuvoje buvo daugiau kaip 17 tūkst. neužimtų darbo vietų. Anot Užimtumo tarnybos, tai yra daugiausiai nuo tada, kai buvo pradėta skelbti ši statistika.
Nėra abejonių, kad didžioji dalis kaltės tenka dėl viruso paskelbtiems apribojimas, kurie padarė didelę įtaką ne vienai verslo sričiai. Rugpjūtį į Užimtumo tarnybą daugiausia kreipėsi prekybos, apdirbamosios gamybos bei statybos sektorių, viešbučių ir restoranų darbuotojai. Spėju, kad šie skaičiai dar padidės, kai bus suskaičiuoti į Užimtumo tarnybą suplūdę sezoniniai darbuotojai, vasarą dirbantys prie jūros.
Dabar prisiminta, kad prieš dešimt metų jau patyrėme panašų nedarbą. Bet tada visame pasaulyje vyravo ekonominė krizė, ji buvo tikra, o ne sukurta dirbtiniais apribojimais.
Šiandien kaip gražus sapnas atrodo duomenys, kad 2019 m. pabaigoje Lietuvoje nedarbas siekė 6,3 proc. Atrodo, kad šie skaičiai nerodė tikrosios padėtis, o ją atskleidė pinigų lietus.
Puikus metas išsiaiškinti, kur iki šiol buvo naujieji bedarbiai
Akivaizdu, kad tūkstančiai žmonių ir iki tol oficialiai nedirbo, tačiau nesiregistravo Užimtumo tarnyboje. Kadangi žmogui vis tiek reikia bent šiek tiek pinigų, norint nemirti badu, peršasi išvada, kad jie turėjo pajamų – tiktai nelegalių, šešėlinių, nuo kurių mokesčiai nemokamai.
Greičiausiai čia slepiasi įspūdingi nelegalaus darbo mastai, nes trečdalis Užimtumo tarnyboje registruotų asmenų ieško nekvalifikuoto darbo. Būtent tokie asmenys dažniau įdarbinami nelegaliai.
Nedarbas šoktelėjo smarkiai tada, kai buvo paskelbtas karantinas. Ilgalaikiai bedarbiai, kurie nerodė noro ieškoti darbo, buvo sugundyti 200 eurų išmokomis ir mikliai pasirodė Užimtumo tarnyboje. Juk normaliai uždirbantys žmonės tikrai nebūtų metę darbus, kad gautų 200 eurų išmokas.
O toliau – dar gražiau. Šių išmokų poveikis nebuvo numatytas. Kur ir kaip pinigus išleido bedarbiai – jų pačių reikalas. Tačiau akivaizdu, kad dalis jų dabar dar labiau nemotyvuoti ieškotis darbo tol, kol kas mėnesį į sąskaitą kris po 200 eurų. O išmokas jie gaus iki metų pabaigos arba 6 mėn. nuo tada, kai ji buvo paskelbta.
Jau girdėjau verslininkų pokalbius, kad jiems sunkiai pavyksta rasti norinčių dirbti nekvalifikuotų darbininkų. Įsivaizduojate, dalis jų sutinka dirbti tik tokiu atveju, jei gaus atlyginimą tik grynais, nes nenori prarasti 200 eurų darbo paieškos išmokos. Kaip manote, kaip elgiasi darbdaviai? Deja, kai kurie neturi kitos išeities, kaip sutikti su tokiomis sąlygomis, nes kitaip darbai ilgam sustos.
Tegu būna išgirsta puiki idėja
Ekonomistas Nerijus Mačiulis iškėlė gerą idėją, pasiūlęs nedarbo išmokas keisti įsidarbinimo premijomis, kurios būtų mokamos tiems, kas susirado darbą. Tokia premija galėtų mokama pusę metų, kaip paskata žmogui, kuris susirado darbą. Tokia motyvacinė priemonė didelę dalį asmenų paskatintų greičiau ieškotis darbo.
Kodėl tie žmonės iki šiol dirbo nelegaliai? Turime unikalią galimybę išsiaiškinti, kokios jų buvimo už darbo rinkos priežastys. Manau, kad tai galėtų atlikti Užimtumo tarnyba, juos apklausus. Gal gauti rezultatai padėtų juos sugrąžinti į darbą.
Aišku, didėjantį bedarbių skaičių galėjo lemti ir teigiamos migracijos tendencijos. Juk per septynis šių metų mėnesius į Lietuvą atvyko 10 tūkst. daugiau žmonių nei emigravo. Atrodo, būtų galima džiaugtis, kad tautiečiai pradėjo grįžti į Lietuvą. Tačiau daug jų čia darbo nerado.
Verslo bendrovės nepuolė iš karto atleisti darbuotojų. Valstybė dar skiria subsidijas, bet pinigai baigsis, išseks įmonių rezervai, tada galime sulaukti dar vienos bedarbių skaičiaus augimo bangos.
Metų pabaigoje sumažės darbų statybose, dar baigsis ir sezoniniai darbai žemės ūkyje.
Taigi, laukia ekonomiškai šalta žiema, kuri dar kartą primins, kad beatodairiškai dalinami pinigai gali paaštrinti visiškai netrokštamus procesus. Norisi tikėti, kad ekonomikos ledynmečio ledai ištirps jau pavasarį.