Tai tarsi pažadinimo giliai glūdinčius instinktus ir ramus bei politkorektiškas pilietis, feisbuke ir kitur internete atkakliai kovojantis už šuniukų, kačiukų ir kitų gyvūnų teises bei politikorektiškumą, miške virsdavo grobuonimi, pasiryžusiu, kaip pirmykščiais laikais, kasti žemę iki Juros periodo sluoksnio, kad tik rastų ten paslėptą grybą. Tuo pačiu nuo jo veido dingsta kaukė, slepianti tikrąją prigimtį ir ta kaukė vėl užsidedama tik grįžus į jaukius namus. O kol tautietis klajoja tarp medžių meškoms ir vilkams ten vietos nėra.
Žiniasklaida ir socialiniai tinklai mirgėjo nuotraukomis, kurių kompozicija buvo tradicinė: kibiras, miškas ir pilna grybų bagažinė. „Surinkau tūkstantį baravykų“ klykė užrašai ant „sienų“. Net vargšės musmirės jau nebeapeinamos ratu, o „paskraidyti“ norintys piliečiai jas renka ir pardavinėja. Beje, už jas mokėjo brangiau nei už baravykus, po 4 eurus už kilogramą. (Manoma, kad šis augalas turi haliuciogeninių savybių red. past.)
Tik niekas nepasako antros dalies – o kokio velnio reikia tiek plėšti iš gamtos ir miškų? Badmetis? Paskelbtas karantinas ir uždarytos maisto prekių parduotuvės? Bankai užblokavo visas kreditines ir debetines korteles ir nebėra kaip įsigyti duonos bei grikių? Kiek iš tų tūkstančių baravykų, kuriuos pilnomis bagažinėmis tauta vežė į miestus ir kaimus, tikrai buvo suvalgyti, konservuoti ar išdžiovinti, o kiek, plastmasinių kibirų dugne sunyko ir pavirto niekam netinkama mase bei buvo tiesiog išmesti? Kartu su sporomis, kurios leistų augalams plisti ir dygti kitais metais.
Baravykų šiemet labai daug, nes buvo keletas „nederlingų“ metų ir, kai klimatas tiko, gamta tiesiog pasistengė užpildyti spragą bei leisti augalams pasidauginti. Tačiau tada nutiko masinė psichozė ir doras lietuvis patraukė į mišką šluoti šio derliaus iki pat samanų šaknų.
Grybauti nėra nei blogas, nei peiktinas užsiėmimas, tačiau kartais atrodo, jog vardan grobio, kurį galima parnešti namo, tautietis pasiryžęs bet kam ir niekas jo nesustabdys. Panašiai elgiasi tėvai, kai namie laukia badaujantys vaikai. Tiesiog prabunda instinktai. Per šimtmečius suformuotas civilizacijos sluoksnis dingsta vos tik pasiekiamas pirmas miško krūmas. Kaip vilkui, kuris pamatęs ėriuką nepraeis pro šalį, o paskers, nes „maža kas“. Taip sako jo instinktas.
„Bėda, kad jei anksčiau grybautojai turėdavo nerašytas taisykles, kurių laikydavosi, dabar to neliko“, – patirtimi dalinasi Dzūkijoje gyvenantis Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
Dabar miestiečiai miško gėrybių ieško praktiškai lipdami vieni kitiems ant kojų. Jis paaiškina ir kokios tai buvo taisyklės. Pavyzdžiui, grybauti taip, kad nematytum kito žmogaus. Jei pamatydavai, reikėdavo apsisukti ir eiti tolyn.
Pas mus grybautojus jau tenka vaikyti iš sodybos kiemų, lyg nebūtų kur galima kitur ieškoti grybo.
Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, kad dar sovietmečiu galiojo iš tarpukario kilusios taisyklės, kai buvo gerbiama kito žmogaus nuosavybė. Pavyzdžiui, vaikai neidavo į mišką, kuris kadaise priklausė kitai šeimai. Nesvarbu, kad sovietinė valdžia mišką atėmė.
Gamtininkas įvardina ir kitą bėdą – žvėrims miške nebelieka vietos. Minios žmonių juos tiesiog išveja ir gyvūnams tenka eiti į laukus artyn sodybų. Be to, kai kur tiesiog negali įvykti tauriųjų elnių ruja, nes žvėrys paprasčiausiai išbaidomi.
„Kai kuriuose miškuose buvo užkardos ir ženklai, kad vyksta elnių ruja ir įvažiuoti draudžiama, tačiau grybautojai viską plėšia ir pro užkardas važiuoja gilyn“, – kaip elgiasi lietuvaičiai aiškina S. Paltanavičius.
Įdomu tai, kad tie patys piliečiai, kurie ramia sąžine dėl tūkstantojo baravyko braunasi į pačią miško glūdumą ir iš ten velniop gena vilkus, užklystančias meškas ir kitą gyvastį, grįžę prie savo kompiuterių staiga tampa ypatingais gamtos mylėtojais ir drebančiais pirštais spaudydami klavišus piktinasi medžiotojais ir ūkininkais. Nors patys prieš kelias valandas spjovė į tų pačių miško gyventojų teises ir poreikius.
Nesvarbu, kad dėl nuolatinio kontakto su žmogumi vilkas prarado baimės jausmą ir jau drįsta susiremti su ūkininkais, į kurių avis nusitaiko, o ateiti apsižvalgyti pamiškės sodybos kieme žvėriui tapo norma.
Grįžtant prie pradinės minties – kol kas, ypatingai pradedant diskusijas apie gyvūnų gerovę ir miško ateitį – pradėti nuo savęs. Gamta visgi ne mūsų nuosavybė, mes ten tik svečiai, tik norime jaustis kaip šeimininkai, kuriems priklauso viskas iki pat horizonto. O jeigu manote, kad tūkstantasis baravykas leidžia lipti per galvas miško gyvūnui ir vyti jį tolyn nuo namų, tai bent jau feisbuke nesidėkite gyvūnėlių gynėjais.