Antradienį vyko balsavimai dėl šių dviejų klausimų, kurie pagal savo ideologiją labai tinka centro kairei, tarp jų ir socialdemokratams, kurių politinė ašis – žmonės, jų sprendimų galia ir socialinė lygybė.
Kad konservatoriai ir liberalai mūsų nepalaikė – man nenuostabu. Šios abi partijos eina dažnai ne visada sąžiningo prieš Tautą, labai pragmatiško, aiškiais savanaudiškais išskaičiavimais grįsto neoliberalizmo keliu. Jiems visada buvo svarbu atstovauti verslo interesams ir derinti savo rinkimų programas, pietų ar galimai dėžučių su kyšiais pavidalu. Nenuostabu, kad prie šio neoliberalių partijų bloko šiais prisijungė ir penki Darbo partiją atstovaujantys Seimo nariai. Jie skaičiuoja ir ieško paramos, vertybės jiems, matyt, irgi nesvarbu – tas irgi nestebina.
Tačiau socialdemokratų sprendimas dirbti su opozicija išvien ir identiškai balsuoti, man kelia daug klausimų, kurie susiję su tuo, kodėl socialdemokratai vis dar apsimetinėja socialdemokratais, nors jų veiksmai yra priešingi bet tokiai socialdemokratinei politinei linijai.
Socialdemokratų ideologijos esmė – socialinė atsakomybė, kur vietą turėtų rasti ir pačios valstybės verslumas, išlyginant rinkos netolygumus, ir bendruomenių įgalinimas, ir parama silpnesniajai pusei, šiuo atveju – siūlant didesnę konkurenciją ir didesnį vaistų prieinamumą (ypač regionuose), o vietos bendruomenėms – suteikiant papildomus instrumentus spręsti joms rūpimus klausimus.
Šiandien G. Palucko socialdemokratai pasielgė ne taip, kaip sako jų ideologija, o taip, kaip elgėsi visus tuos trejus metus: balsavo kaip konservatoriai, kortelių ištraukimu paremdami komercinių vaistinių monopolijos išlaikymą, neleisdami vietos bendruomenei turėti balsą tada, kai sprendžiama dėl kaimo mokyklų uždarymo.
Akivaizdu, kad socialdemokratai ir šį kartą išdavė savo vertybes ir stebina, jog jie patys savo veiksmais demonstruoja savo ištikimybę konservatoriams ir liberalams, kada viešoje erdvėje tai visaip stengiasi neigti.
Aš tikiuosi, kad žmonės jau mato ir supranta, kad balsas už G. Palucko socialdemokratus neišvengiamai pasitarnaus tik konservatoriams, nes G. Palucko socialdemokratai neturi politinės valios įgyvendinti centro kairės politikos. Ir akivaizdu, kad visus šiuos trejus metus, kada socialdemokratų pirmininku tapo jaunasis konservatorius G. Paluckas, šiai partijai vis sunkiau rasti politinės minties ir veiksmų savarankiškumą, kas ir skirtų šią partiją nuo konservatorių ir liberalų.
Ar tai lyderio silpnumo, ar susitarimo su konservatoriais klausimas, šiandien ne tiek svarbu. Svarbiau tai, kad po rinkimų šios partijos ir toliau dirbs išvien, griaudamos bet kokią politinių krypčių pusiausvyrą, įsiurbdamos į save socialdemokratus. Kas dar tuo netiki, galės lengvai įsitikinti Seimo rinkimų antrame ture, kada partijos aiškiai ir viešai turės deklaruoti, kuriuos ne savo partijų kandidatus juos rems antrame ture.