Baltarusių patriotai nesyk įspėjo apie Rusijos struktūrų aktyvizavimą Baltarusijoje, apie agresyvią įtaką baltarusiams iš Rusijos žiniasklaidos pusės ir ypač – iš Rusijos „telegramų“ kanalų, kurie iš esmės sugniuždė oficialiąją propagandą. Baltarusijos valdžia visiškai pralaimėjo informacinį koronaviruso karą, iš tikrųjų pakankamai adekvačiai reaguodama į Covid-19 medicininiu aspektu.
Nagrinėjant tolesnius įvykius būtina pasakyti, kad Aliaksandro Lukašenkos aplinkoje būta žmonių, siūliusių perkelti rinkimus metais vėliau, dėl neurotiškos padėties ir akivaizdžios informacinės agresijos iš Rusijos pusės. Jų siūlymams neskirta dėmesio, valdžia, ignoruodama sveiką protą, ėmėsi atviro klastojimo, priskaičiuodama A. Lukašenkai tariamus 80 proc. balsų.
Metų metus dirbdami su savo satelitu jo rusiškieji draugai seniai perprato Baltarusijos vadovą, apsupo jį tvirtu savo agentūros žiedu. Bandymai apvalyti valstybės aparatą ir jėgos struktūras nebuvo sistemiški, tad vietoje vienų Maskvos agentų įsijungdavo kiti.
Rusijos Federacija labai profesionaliai ruošėsi prezidento rinkimams Baltarusijoje. Pavyzdžiui, apie sprendimą skirti rinkimų datą Kremliuje sužinota anksčiau nei Baltarusijos valdininkų gretose. Pačiam A. Lukašenkai tai buvo jo aplinkos išdavystės rinkimai. Diktatorius buvo įsitikinęs, kad jo pamaloninti žmonės bus jam ištikimi. Bet Rusija užmokėjo daugiau.
Baltarusijos specialiosios tarnybos „nepastebėjo“ specialiosios operacijos, kurią Maskva vykdė joms prieš pat nosis. Bendruoju mastu režimas veikė kaip įprastai, atsisakydamas bet kokių tautiškai demokratiškų varžovų. Išskaičiavimas buvo toks, kad rinkimai būtų vykdomi gyventojams ilsintis, kuo mažesnio visuomenės politizavimo sąlygomis. Bet šis išskaičiavimas nepasiteisino. Karantinas tęsėsi, o galimybė baltarusiams išvykti, net pailsėti į užsienį, užkirsta.
Tuo pat metu, veikiant karantinui, į šalį grįžo keletas šimtų tūkstančių žmonių. Jie neturi darbo ir savo nepasitenkinimą adresuoja valdžiai. Prie to visokeriopai prisidėjo Rusijos informaciniai ištekliai. Rusija sukūrė Baltarusijoje galingus agentūros tinklus, informacinius tinklus, netradicines žiniasklaidos priemones, išnaudotos įvairios informacinės technologijos – „troliai“, „botai“ ir t. t. Režimas neįvertino baltarusių susierzinimo ir pervargimo nuo vadovo.
Viename iš savo interviu aš išsakiau versiją, kad Rusija vykdo operaciją, siekdama pakeisti Lukašenką-1 Lukašenka-2. A. Lukašenka labai ilgai ir nuosekliai pardavinėjo nacionalinius Baltarusijos interesus Rusijai. Bet priartėjęs prie pavojingos ribos vis sakydavo „Ne“, suprasdamas, kad jo ir jo šeimos gyvenimas priklauso nuo to, ar Baltarusija liks nepriklausoma valstybe.
Kremliui gi ne itin svarbu, kas būtent iš jo kūrybos produktų ateis į valdžią Baltarusijoje – liks A. Lukašenka, ateis Viktoras Babarika, Valerijus Cepkala ar kas nors kitas. Maskvos užduotis buvo destabilizuoti šalį, ją išbalansuoti, kad Baltarusija negalėtų apginti savo saugumo – ar su susilpnėjusiu A. Lukašenka, ar su naujai atėjusia į valdžią visiškai priklausoma figūra „Lukašenka-2“, esant tikslui įtvirtinti anšliusą. Šiuo momentu tenka pripažinti, kad Rusijos planas įgyvendinamas.
Padėtis primena 2010 m., kai A. Lukašenka nenorėjo pasirašyti sutarčių Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos ir Muitų sąjungos klausimais, bet Vladimiras Putinas tiesiai pasakė premjerui Siarhejui Sidorskiui, kad atsisakymo atveju Rusija tiesiog „nuneš“ A. Lukašenką. Po šio pranešimo A. Lukašenka pasirašė primestas kolonijines sutartis. Dabar padėtis tvarkos atžvilgiu – daug prastesnė ir egzistuoja reali grėsmė valstybės nepriklausomybei.
Ruošiant protestus vyko milžiniški informaciniai ir organizaciniai darbai, trukę ne vieną mėnesį, o gal ir ne vienerius metus. Iš anksto suformuotos organizacinės struktūros, užtikrintas geras finansavimas, koordinatorių darbas. Sutelkti dalyviai iš tokių gyventojų kategorijų, kurių atstovai anksčiau nebuvo aktyvūs politiniame gyvenime.
Stebėtojai įžvelgia žymų jaunų moterų dalyvavimą baltarusiškose akcijose – feminisčių, dekretininkių, o taip pat – internetininkų, visokiausių mažumų, jaunų žmonių iki 30-ies metų, daugelis jų Baltarusijoje neturi jokių realių perspektyvų.
Apskritai šiuos įvykius galima vadinti jaunimo protestais. Iš kitų gyventojų kategorijų protesto akcijas palaikė žymiai mažiau žmonių. Darbininkai, mokytojai, gydytojai po tam tikro drebulio atsisakė visuotinio streiko idėjos.
Smogiamąja jėga gatvės susirėmimuose tapo anarchistai ir „Antifa“ grupės, kurių dalis atvyko iš Europos, o daugelis – iš Rusijos. Po kruvinųjų rugsėjo 9–12 dienų įvykių Minsko poliklinikose būriavosi dešimtys ir šimtai jaunų žmonių, daugiausiai – buvusių Baltarusijos ir Rusijos gyventojų, teiraudamiesi dokumentų, jog neserga koronovirusu. Be šių dokumentų neleisdavo atgal. Valdžia jų nesulaikė, kaip ir organizuotų grupių naktiniuose susirėmimuose, sulaikyti ir mušti tik paprasti piliečiai.
Taip pat tiksliai žinoma, kad jau 2019 m. pabaigoje–2020 m. pradžioje vyko labiausiai išpopuliarintų Baltarusijos politikų, opozicinių leidinių redaktorių susitikimai su „Belgazprombanko“ atstovais ir Rusijos oligarchų rezidentais. Ar bereikia kalbėti apie išdavystę ir korupciją? Prireiks rimtų tyrimų, kad būtų galima atsakyti į šiuos klausimus. Pavyzdžiui, tiksliai žinoma apie 500 000 dolerių, kuriuos V. Babarika siūlė Vieningosios piliečių partijos (liberalų) vadovybei.
Po naktinių rugsėjo susirėmimų Minske ir kituose Baltarusijos miestuose skaičiuojami 7 žuvę žmonės ir apie 20 dingusių. Žmogžudysčių, mušimų, žeminimo ir patyčių faktai „susprogdino“ visuomenę ir diskreditavo A. Lukašenką. Tai, ko nespėjo „Vagneris“, padarė pačios Baltarusijos OMON‘as. Taip pat iki rugsėjo 8-osios sklido valdžiai pražūtingas informacijos srautas, kuriame liberalioji ir rusiškoji žiniasklaida veikė kartu ir, veikiausiai, koordinuotai.
Gavęs tokį smūgį A. Lukašenka kardinaliai pakeitė retoriką ir nusprendė nusilenkti V. Putinui. O Maskva, įvertinusi protestų mastą, išvydo revoliucijos grėsmę ir iš dalies pakeitė akcentus, atsisakydama agresyvios satelito diskreditacijos. Į Baltarusiją plūstelėjo Rusijos analitikai ir žurnalistai, FSB ir GRU karininkai. Jie dabar glaudžiai supa vadovą.
Po mėnesio protestų matyti aktyvumo nuosmukis, ypač regionuose. Valdžia su Rusijos profesionalų pagalba sutelkė savo šalininkus ir palaipsniui perėmė padėties kontrolę.
Tai nereiškia, kad taip bus ir toliau, protestinės nuotaikos – stiprios ir galimi nauji pasireiškimai, tarp jų – gerokai radikalesni. Jėgos scenarijui kviečia anoniminis TV kanalas „Nexta“. Veiksminga išeitis iš padėties – nacionalinis dialogas ir naujų rinkimų rengimas. Bet yra rimtas klausimas, ar tam pasirengęs A. Lukašenka, o taip pat akivaizdu, kad Maskva primetinėja savo derybų formatą ir savą jų dalyvių sudėtį.
Žinoma, ko Rusijos atstovai reikalauja A. Lukašenkos mainais į paramą ir saugumo garantijas, jei tektų trauktis iš posto:
1. Pagrindinių baltarusiškų įmonių privatizavimo.
2. Visiškos kariuomenės ir jėgos struktūrų kontrolės.
3. Karinių bazių.
4. Rusijos rublio, kaip mokėjimo priemonės, įvedimo.
5. Kelių prorusiškų politinių partijų registravimo.
Atsižvelgiant į specifiką Rusija įgyvendina Baltarusijoje armėnišką scenarijų ir greitai bus žinoma vietinio „Pašiniano“ pavardė. Tuo pat metu kaimyninės valstybės pripažįsta prezidente Sviatlaną Cichanouskają ir tai sukelia Baltarusijoje nevienareikšmių reakcijų. Juk rinkimai buvo suklastoti ir kalbėti apie kieno nors pergalę netenka. Be to, vienintelis S. Cichanouskajos programos punktas buvo nauji, laisvi rinkimai po demokratinio politinio proceso. Todėl jos primetimas prezidentės vaidmenyje atrodo keistai.
Kyla įspūdis, kad Lenkija ir Lietuva stumia Baltarusijos valdžią į mirtiną Kremliaus glėbį. Neskamba jokių realistinių siūlymų.
Carte blanche Maskvai
Pastarosiomis dienomis „provaldiškos“ figūros ir pats valstybės vadovas kalba apie Konstitucijos reformą ir nacionalinį dialogą. Tiesa, tokios konstitucinės komisijos formatas nei sudėtis nėra žinomi.
A. Lukašenka prarado legitimumą ir po lapkričio kils jo valdžios teisėtumo klausimas. Krizės sureguliavimui būtinas realus padėties vertinimas. Baltarusija egzistuoja visokiose įmanomose sąjungose su Rusija, karinėse, politinėse ir ekonominėse, o Vakarai Baltarusijoje kol kas neturi įtakos mechanizmų.
Koronovirusas, pasaulinės ekonominės problemos, santykių aiškinimaisi tarp JAV ir Kinijos atveria kelią pagrindiniam šiandieniniam pasaulio nusikaltėliui, gebančiam peržengti bet kokias sutartis ir smogti bet kuriam kaimynui – Rusijos Federacijai. Informacinis Rusijos dominavimas leidžia jai įgyvendinti bet kokias provokacijas savo sąjungininko atžvilgiu.
Tiesioginiai Maskvos agentai veikia tiek režimo aparate, tiek jėgos struktūrose, kaip jie gi veikė naujosios opozicijos štabe. Rusijos specialistai propagandinės mašinos priešakyje per pastarąjį mėnesį metė į informacinį lauką daugybę naujų ideologemų šalies suskaldymui – tezes apie baltarusių susiskaldymą į Rytus ir Vakarus, melą apie Gardino krašto separatizmą, katalikų provokavimą, tautinės simbolikos demonizavimą...
Šiandien Rusija valdo padėtį, laikydama ranką ant pultelio, o neišraiškinga Vakarų pozicija padeda agresoriui. Užtenka prisiminti Angelos Merkel ir Emmanuelio Macrono pareiškimus, kad Rusijai tenka ypatingas vaidmuo sprendžiant Baltarusijos krizę.
Baltarusių tautinės-demokratinės jėgos po ilgamečių represijų patrauktos į šalį ir kol kas objektyviai negali sustabdyti Rusijos spaudimo. Šiandien Maskva turi puikias sąlygas įgyvendinti savo scenarijų Baltarusijoje.