E. Macronas pagarsėjo iniciatyviomis kalbomis ir skambiomis frazėmis apie „Suverenią Europą“, „Giliai Europietišką Rusiją“, kurios išstūmimas iš Europos yra ženkli strateginė klaida, ir kad Prancūzija turi tapti „balansuojančia galia“ tarp Europos ir Rusijos, Europos ir Kinijos, JAV ir kitų pasaulinių galios centrų, kad „NATO smegenys mirę“, ir kad „Europa daugia negali remtis JAV ir NATO savo gynybai“.
Lietuvoje E. Macronas susitinka ne tik su prezidentu Gitanu Nausėda, lanko prancūzų karius, dislokuotus NATO priešakinių pajėgų batalione, bet ir diskutuoja su šalies intelektualais.
Jis įdomus pašnekovas. Visų jo strateginių kalbų esmę galima suvesti į keletą pamatinių teiginių. Pasaulis ir globali tvarka keičiasi: JAV galia traukiasi, kyla naujos galybės – Kinija, Indija, o Rusija atsigauna.
Prancūzija turi arba susitaikyti ir prisiderinti prie šių pokyčių arba, siekdama išlikti suverenia šalimi, drąsiai sutelkti Europą naujai tarptautinei strategijai – tapti iš tiesų strategiškai autonomišku tarptautiniu veikėju ir balansuoti kitus galios polius, remiantis išmintinga diplomatija bei visos Europos ekonomine, technologine bei karine galia.
Ši E. Macrono strategija yra gerai maskuojama eurokontinentalistinė ir antiamerikietiška savo esme, tačiau subtiliai teikiama kaip prisiderinimas prie D. Trumpo spaudimo Europai skirti daugiau lėšų NATO ir JAV siekio atitraukti Rusiją nuo vis augančio politinio ir karinio bendradarbiavimo su Kinija.
E. Macronas daug kartų kartojo, kad reikia subalansuoti transatlantinius santykius europiečiams suvereniai patiems nusistatant savo interesus ir vertybes, kuriems ginti reikia kurti autonomiškus gynybos pajėgumus, būtinai įtraukiant Rusiją į konstruktyvių dialogą, kad būtų užtikrintas saugumas ir stabilumas Europoje.
Šiose E. Macrono kalbose galima įskaityti tarsi pasikartojančius Prancūzijos geopolitinės tapatybės esminio naratyvo elementus – Prancūzija pati europietiškiausia valstybė, jos raida simbolizuoja ir Europos didybę bei unikalumą, ir europinių galių žlugimą, ir naujo atgimimo galimybę remiantis Apšvietos epochos iškovojimais.
Prancūzija siekia išsaugoti savo, kaip europietiškos sekuliarios valstybės (ir pagal nutylėjimą visos Europos), nepriklausomybę nuo kitų pasaulio didžiųjų valstybių. Ji elgiasi kitaip nei kitos Europos galybės – Jungtinė Karalystė, Vokietija ar Italija, todėl ji natūraliai yra suvienytos Europos lyderė.
E. Macrono mąstymas reprezentuoja Prancūzijos elito geoistorinį suvokimą, kad nors Prancūzija ir buvo beveik pasiekusi hegemoniją Europoje, pati viena yra per silpna vyrauti subkontinente. Prancūzija yra išskirtinė Europoje – ji didinga ir suvereni, bet priklausyti nuo sąjungų su kitomis valstybėmis yra pavojinga, nes galiausiai šios sąjungos gali grėsti jos pačios nepriklausomybei ar net egzistavimui.
Prancūzijai karinės-politinės sąjungos niekada nebuvo tikslas pats savaime, o tik priemonės išsaugoti Prancūzijos suverenitetą, strateginę nepriklausomybę, didžiosios valstybės statusą, kultūros ir civilizacijos pažangos nešėjos lyderystę.
Todėl Prancūzija ieškojo, ir, kaip rodo E. Macrono strateginė politika, tebeieško geopolitinio aljanso, kur ji užimtų centrinę poziciją manipuliuodama partnerių nesutarimais (pvz., su JAV, JK ir SSRS prieš Vokietiją (1945–1947), dar vėliau – sąjungą su Vokietija prieš JAV ir JK (1958–1963), po to sąjungą su SSRS prieš JAV, JK ir Vokietiją 1966 metais, vėliau vėl suartėta su Vokietija, o po 2003 metų pradėta gaivinti Paryžiaus-Berlyno-Maskvos ašis.
Prancūzija kiek įmanoma stengėsi oponuoti JAV, nors vis dėlto neperžengė ir dabar neperžengia sąjungininkei leidžiamų ribų savo politikoje Rusijos atžvilgiu.
Prancūzijos geopolitinės raiškos pagrindinė erdvė visada buvo ir yra Europos subkontinentas. Lietuvą Paryžius matė ir mato kaip sudėtinę Vidurio ir Rytų Europos dalį. Šiame Europos subregione Prancūzija turi daugiau interesų Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje nei Baltijos šalyse.
Prancūzijai Baltijos valstybės, taip pat ir Lietuva, siejasi su Rusijos saugumo poreikiais. Vengia per daug komplikuoti santykius su Maskva dėl Baltijos valstybių, Ukrainos ar pastarųjų masinių protestų Baltarusijoje. Taip pat Prancūzija mato JAV svarbų poveikį, Baltijos ir kitoms NATO Rytų flango valstybėms, kuo Prancūzija nėra suinteresuota, nes tai trukdo skleistis jos įtakai Europai.
Reaguojant į tokią JAV politiką, Prancūzija, remiant Vokietijai iškėlė Europos „strateginės autonomijos“ idėją.
Nuo 2016 m., Prancūzijos pastangomis (Vokietijai nesipriešinant) Bendroji ES saugumo ir gynybos politika ir kartu „Strateginės autonomijos“ idėja ėmė judėti priekį. Tai lėmė „Brexit“ veiksnys bei supratimas, kad JAV saugumo garantijos Europai gali ir susilpnėti, kaip ir JAV dėmesys dėl stiprėjančios Kinijos grėsmės.
Kita vertus, ir Prancūzija, ir Vokietija supranta, kad moderni inovatyvi karyba reikalauja kontinentinio masto resursų sutelkimo. Mažosios ir vidutinės valstybės vienos pačios nepajėgia ir negalės ateityje lygintis su ekonomiškai pajėgiausiomis ir daugiausiai galinčiomis skirti kariniams moksliniams taikomiesiems tyrimams ir jų technologiniam pritaikymui valstybėmis ir jų blokais.
Todėl Prancūzija yra pagrindinė iniciatorė siekianti formuoti ES gynybines struktūras, nepriklausomas nuo NATO. Suprantama. Prancūzija, Jungtinei Karalystei pasitraukus, lieka vienintelė ES valstybe nare, turinti visas „pilno spektro“ karines pajėgas.
Prancūzija yra vienintelė ES branduolinė valstybė – ji turi apie 300 kovinių branduolinių galvučių. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos yra stipriausios ES ir ji skiria daugiausia lėšų gynybai (44,8 mlrd. eurų). Prancūzijos gynybos pramonė sudaro apie ketvirtadalį visos Europos pramoninių pajėgumų gynybos srityje. Jos ambicijos yra paremta tiek aukščiau paminėtomis faktinėmis realiomis karinėmis galimybėmis, tiek ir geopolitine tapatybe.
Prancūzijai europinė bendra saugumo ir gynybos politika yra priemonė, kuri gali sustiprina jos užsienio ir saugumo politiką Afrikoje, kur suirus Prancūzijos kolonijinei imperijai išliko dideli ekonominei interesai. Europinė politika yra Prancūzijai kaip galios amplifikatorius, kuris įgalina Prancūziją sėkmingiau vykdyti karines operacijas, pasitelkiant kitų ES valstybių karinius išteklius, nors prancūzų visada ir taip buvo daugiausia ES misijose bei operacijose. Dabar vykdomos ES 6 karinės operacijos ir 11 civilių misijų, kuriose Prancūzijos karių dalyvauja daugiausia. Karinės ES operacijos iš esmės vykdomos Afrikoje (3 karinės mokymo misijos Afrikoje, Malyje, Somalyje, Centrinėje Afrikos Respublikoje, ir 1 jūrinė operacija „Atalanta“ prie Somalio krantų).
Europos bendros saugumo ir gynybos politikos projektai atveria dideles galimybes Prancūzijos gynybos pramonei plėtotis, gaunant tikslinį finansavimą iš ES bei skatinant ginklų eksportą į kitas ES valstybes nares. Paraleliai iniciatyvoms ES, E. Macrono siūlymu 2019 m. baigta kurti Europos intervencinė iniciatyva (EI2), lankstus daugiašalis karinis formatas, panašus į Jungtinės Karalystės sukurtas Jungtines ekspedicines pajėgas (JEF), kuriose dalyvauja 12 ES šalių bei JK su Norvegija.
Tačiau, nepaisant Prancūzijos ir kitų Vakarų Europos šalių pritariančių jai, ES perspektyvos per sutelktą Europos užsienio, saugumo ir gynybos politikas (CFSP/CSDP) tapti pilnaverčiu geopolitiniu subjektu kelia abejonių.
Pirmiausia, tokia „strategiškai autonomiškos Europos“ ambicija reikalautų papildomai išleisti nemažai lėšų – apie 357 milijardus USD. Ir tai tokios karinės investicijos subrandintų vaisius tik po kokių penkiolikos dvidešimt metų.
Antra, tokios idėjos realizavimas reikalauja panaikinti vienbalsį balsavimą saugumo ir gynybos sprendimuose. Tai tarsi keltų svarbias politines dilemas proamarikietiškai orientuotoms Europos valstybėms.
Prancūzijos ir Vokietijos noras vairuoti Bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei Bendrąją saugumo ir gynybos politiką lemtų kitų valstybių narių nacionalinio suvereniteto apribojimus ir varžytų jų santykius su NATO ir JAV. Todėl įtvirtinti balsavimą kvalifikuota dauguma nacionalinio saugumo ir gynybos srityse, matyt, reikėtų keičiant Lisabonos sutartį, o tai ilgas ir politiškai sunkus kelias.
Bet šiuo keliu bus klampojama. ES vadovų patvirtinta ES Strategine darbotvarke 2019–2024 m., numato Europos interesų ir vertybių propagavimą bei Europos stiprinimą pasauliniu mastu, skatina bendrų europinių interesų ir grėsmių apibrėžimo paieškas, kurias atspindėtų Europos „strateginio kompaso“ iniciatyvą.
Vyriausiasis įgaliotinis J. Borrellis iki šių metų pabaigos turi parengti grėsmių Europai analizę. Vėliau kartu su valstybėmis narėmis bus parengtas „Kompasas“ – bendros politinės gairės ir tikslai saugumo ir gynybos srityse. Procesas turėtų trukti iki 2022 metų. Tačiau šio proceso rezultatas gali būti labai abstraktus bei be praktinių pasekmių, nes sutarti dėl vienodo grėsmių supratimo visoms ES narėms bus kažin ar įmanoma užduotis. Bet dar svarbiau yra neaiški „kompaso“ praktinė paskirtis – kaip tos bendros gairės bus įgyvendinamos?
Todėl Lietuvai kaip ir kitoms Baltijos valstybėms realiai nėra pasirinkimo dilemos tarp „Strateginės autonomijos“ ir NATO, nes Lietuvos nacionalinis saugumas yra neatsiejamas nuo NATO, pirmiausiai JAV saugumo garantijų. Todėl net ir stipriau institucionalizuota ES saugumo ir gynybos politika niekaip negalės atstoti NATO ir dvišalio bendradarbiavimo su Amerika. Europa ir toliau bus priklausoma nuo JAV karinės apsaugos: JAV branduolinių ir įprastinių karinių pajėgų teikiamų saugumo garantijų. Net pati Prancūzija pripažįsta savo priklausomybę nuo JAV karinių pajėgumų ir žvalgybinių galimybių, strateginės aviacijos bei priešraketinės gynybos.
Prancūzija jau dabar su ES valstybėmis narėmis yra sudariusi dvišales strategines partnerystes pagal individualias galimybes bei poreikius: Vokietija, JK, Ispanija, Italija, Graikija, Slovakija.
O Lietuvai, kaip ir kitoms bendramintėms ES Rytų ir Vidurio Europoje, tokių formatų, į kuriuos jos potencialiai nebūtų įtrauktos, susiformavimas nebūtų naudingas – geriau komplementari, papildanti NATO Europos Sąjungą bendrosios saugumo ir gynybos raida.
