Šia proga verta prisiminti Prancūzijos Respublikos vykdytą Baltijos šalių okupacijos nepripažinimo politiką. Jau 1960 metais Prancūzijos Prezidentas Charles de Gaulle’is, naujosios Prancūzijos Respublikos kūrėjas, spaudos konferencijoje Nicoje 1960 m. spalio mėnesį pareiškė, jog „imperija siekia pavergti eilę Europos tautų“, išvardindamas jas kaip „Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją, Rumuniją, Bulgariją, Albaniją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Prūsiją ir Saksoniją“. Taip jis išskyrė tris Baltijos respublikas kartu su kitomis valstybėmis, kurios – nors ir satelitinės šalys – buvo oficialiai nepriklausomos.
Baltijos šalių galimybę atgauti nepriklausomybę gynė ir Prancūzijos prezidentas Giscard’as d'Estaing’as 1975 metais, pasirašant Helsinkio konferencijos baigiamąjį aktą.
1990 kovo mėnesio 24 d., tuoj po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, Prancūzijos Prezidentas François Mitterrand’as pažymėjo, kad Prancūzija niekad nepripažino Baltijos šalių aneksijos ir kad ji nėra perdavusi sovietų vyriausybei Lietuvos aukso rezervo, saugomo Banque de France nuo 1940 metų. Toliau Prancūzijos Prezidentas teigė, kad prieštarauja bet kokiam jėgos naudojimui, siekiant nuslopinti lietuvių tautos laisvės siekį. Jis pripažino, kad Baltijos šalys turi neginčijamą teisę į Nepriklausomybę.
Tų pačių metų lapkričio mėnesį Helsinkio konferencijos viršūnių susitikime Paryžiuje Sovietų lyderis M. Gorbačiovas paprašė Prezidento F. Mitterrand’o pašalinti Baltijos šalių delegacijas iš susitikimo salės. Trims užsienio reikalų ministrams prancūzai skyrė atskirą patalpą šalia susitikimo salės. Man, kaip Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkui, tada teko garbė dalyvauti Lietuvos Respublikos atstovo Antano Bačkio ir jo sūnų Ričardo bei Audrio organizuotuose renginiuose. Susitikau legendinio lietuvių diplomato Antano Liutkaus (1906–1970) sūnų Perkūną, kuris išlaikė savo archyve tėvo, sovietinės okupacijos laikotarpiu, Prancūzijos Respublikos Vyriausybės pratęstus, akreditacinius diplomato dokumentus. Nepaisant agresyvaus sovietų spaudimo, Prancūzijos Respublika pratęsė Nepriklausomos Lietuvos atstovavimą.
Turime padėkoti visoms Prancūzijos vyriausybėms, kurios nepasidavė Sovietų spaudimui ir išlaikė Lietuvos Respublikos diplomatinį tęstinumą. Sąjūdžio laikais ir po Kovo 11-osios buvo ir ugningų Lietuvos Nepriklausomybės rėmėjų, tokių kaip Ugnė Karvelis, Petras Klimas, Sorbonos universiteto profesorė Fr. Tom ir Nacionalinės Asamblėjos narys M. Pelša bei daugelis kitų.
Tad Prancūzija, kiek galėdama, demonstravo savo ištikimybę iškovotoms esminėms vertybėms, gindama Baltijos šalių laisvę.