Vladimirui Putinui galvą dabar turėtų reguliariai skaudėti dėl kelių dalykų, o įprastos tabletės seniai nepadeda. Pirmojo galvasopio vardas – Chabarovskas. Prie Amūro upės Sibire įsikūrusio miesto gyventojams Seulas ir Tokijas visuomet buvo arčiau nei Maskva. Fizinės geografijos vertinimu. Tačiau dabar jie pavojingu greičiu gravituoja tolyn nuo Kremliaus klikos ir politine prasme.
Tai, kas vyksta ten jau du mėnesius, dar visai neseniai buvo neįmanoma niekur Rusijoje. Dabar maištingas užkratas plinta kaip gaisras taigoje – protestuotojus palaiko Tomskas, jungiasi Vladivostokas, kiti tolimi miestai.
Apie tuos unikalius protestus turbūt esate girdėję. Tačiau kokios yra jų priežastis ir galimos pasekmės? Visų pirma: kas ten mitinguoja kone kiekvieną dieną? Ko jie nori? Kodėl jų visų dar nesusodino už grotų?
Kur kas svarbiau, kaip šis, atrodytų, eilinis Rusijos politikas, Vladimiro Žirinovskio partijos narys, kelias kadencijas trynęs kelnes Valstybės Dūmoje, staiga tapo kovos už laisvę simboliu. Ką jis nuveikė? Ogi nieko ypatingo. Rinkimuose metė iššūkį susikompromitavusiam gubernatoriui.
Tas buvo toks ramus dėl savo ateities, kad net nepasivargino pasirūpinti balsų skaičiavimo komisija. Šios nariai daugiau ar mažiau sąžiningai suskaičiavo balsus, ir S. Furgalas tapo gubernatoriumi. O būdamas valdžioje iš tiesų mėgino padėti Chabarovsko žmonėms: privertė vietos biurokratus pagaliau pakrutinti užpakalius. Be to – žymiai didesnė nuodėmė – ėmė kištis į Maskvos grupuočių verslo reikalus Šiaurėje.
Jokios politikos ar viešų iššūkių Kremliui. Tiesiog ūkiškas požiūris. Tačiau V. Putino Rusijoje baudžiama už gerokai mažesnius akibrokštus, todėl nutarta nelaukti kitų rinkimų, per kuriuos išsišokėlis būtų buvęs tyliai patrauktas. Baudžiamoji byla, kaltinimai, areštas. Tik štai atsakas buvo toks, kokio Maskvoje niekas nesitikėjo.
Kažkas socialiniuose tinkluose parašė: „Einam į gatves lesinti balandžių.“ Žinia ėmė dalintis. Žmonės išėjo į gatves ir aikštes. Iš pradžių šimtai, tūkstančiai, paskui dešimtys tūkstančių. O dabar – jau ir šimtai tūkstančių. Jie niekaip nenurimsta. Ir jau nenurims. Nes tai – tylinčios daugumos nubudimas, nežadantis nieko gero V. Putinui. Balandžiai tapo Chabarovsko protestų simboliu, o dvigalvis erelis taip ir nesiryžo jų sudraskyti.
Didesnius ir mažesnius protestus Maskvoje ar Sankt Peterburge režimas jau seniai yra išmokęs slopinti greitai ir efektyviai – žmonėms dar tik renkantis į mitingą. Šį kartą viskas buvo kitaip – iš dalies dėl vietos represinio-teisinio aparato visiško supuvimo. Taip pat – septynių valandų laiko skirtumo. Kai Maskva tik budo, nenubaustas Chabarovskas jau ėjo gulti po pirmojo nesankcionuoto mitingo.
Vėliau protestuotojų pasidarė per daug, pulti nesiryžta tikintis, kad patys išsivaikščios. Vėl klaida. Ir dar vienas simptomas, liudijantis kad centrinė valdžia nenutuokia, kaip gyvena žmonės Rusijos gelmėse, kur vietos valdžios savivalė, teisėsaugos ir teisėtvarkos korupcija, skurdas pasiekė tokį dumblo dugną, kad apačios staiga suprato nebenorinčios gyventi po senovei, kaip kadaise iš tribūnų miniai šaukė jų tautietis Vladimiras Uljanovas.
Į gatves žmonės eina visai ne dėl gubernatoriaus S. Furgalo – jo areštas tiesiog buvo paskutinis lašas, ir dabar jie kovos. Gali būti, kad protestai aprims, kai ką gal sulaikys, atkiš regionui vieną kitą milijoną, tačiau gaisro šitaip užgesinti nepavyks.
Kiekviena nebaudžiamų protestų diena didina taip manančiųjų gretas. Režimas paprasčiausiai negali išpildyti jų reikalavimų, nes korumpuotoje, supuvusioje sistemoje konkurencingos, našios ir visuomenės poreikius atitinkančios ekonomikos veikimas yra neįmanomas.
Tačiau Chabarovsko maištas – ne vienintelis blogas kvapas dvigalvio erelio lizde. Panašu, pūva ir daugiau kiaušinių. Vakaruose kaupiasi tamsūs debesys. Kaip jau rašiau prieš kelias savaites, šią vasarą daugybė Europos valstybių paskelbė apie demaskuotus ir išvarytus Rusijos šnipus. Tai liudija dar vieną praregėjimą ir gerokai pavėluotą pasiryžimą su Kremliumi kalbėtis jam labiau suprantamais terminais.
Rugsėjo 23-ąją iš ligoninės Vokietijoje išrašytas opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas, kurį mėginta nunuodyti Sibire. Liks Vakaruose ar išdrįs sugrįžti į Rusiją – dabar tai jau nelabai svarbu. Esmė yra ta, kad šis ciniškas išpuolis nutraukė paskutinius iliuzijų voratinklius nuo Vokietijos politikų akių, o santykiai su Rusija ėmė dar sparčiau ristis į nuokalnę.
2020 metų rugsėjį iš esmės pasibaigė dar M. Gorbačiovo laikais prasidėjusi Berlyno ir Maskvos „ypatingų santykių“ era. Jų nebėra, o galingiausia Europos Sąjungos valstybė nuo šiol nebeadvokataus Kremliaus interesams transatlantinėse organizacijose. Dabar Rusija Vokietijai – tokia pati nenuspėjama ir grėsminga valstybė kaip ją mato Didžioji Britanija, Lenkija, Lietuva ir kitos šalys, jau seniai kalbančios apie šiuos, atrodytų, savaime suprantamus dalykus.
Maskvai, kuri galbūt tikėjosi, kad perduodama A. Navalną Berlynui taip nusipelnys prielankumo ir galės viską užglaistyti, šis fundamentalus Vokietijos užsienio politikos posūkis gali atrodyti kaip smūgis į nugarą. Ji nuo šiol traktuos Vokietiją kaip dar vieną Vašingtono interesus aptarnaujančią Europos valstybę. Kremliui jau nebėra ko tikėtis iš Europos nei sankcijų švelninimo, nei dėl derybų dėl Rytų Ukrainos, nei Baltarusijos reikaluose. Toks kaukių nusimetimas visuotinio kaukių dėvėjimo laikais.
Toliau bus iš inercijos reikalaujama išsamaus tyrimo dėl A. Navalno nuodijimo aplinkybių, santykiai bus narpliojami Cheminio ginklo draudimo organizacijoje. Tačiau reikalo esmės tai nepakeis: drungnus Rusijos ir Europos santykius keičia šaltoji taika, o Maskva visas pastangas artimiausiu metu nukreips į teritoriją, plytinčią Lietuvos pašonėje – Baltarusiją.
Jokių derybų su opozicija tarpininkaujant ES tikrai nebus. Tonas ir veiksmai tik griežtės. V. Putinas dabar paprasčiausiai negali sau leisti prarasti dar vieną buferinę zoną, kaip tai nutiko su Ukraina.
Mūsų laukia įdomus ruduo. Ir dar keistesnė žiema.