Baltarusiai už tą teisę laisvai išsirinkti sau valdžią nesuklastotuose rinkimuose eina į gatves ir kenčia OMON-o smurtą. Mes tą teisę iškovojome 1988-1991 m. Jeigu dabar norite pasakyti, esą ir pas mus rinkimai kažkokiu būdu suklastoti, toliau galite neskaityti. Padaužykite galva į sieną – jums nepakenks, nes ten nieko nėra. Ne už sienos, o galvoje. Ir į rinkimus galite neiti.
O dabar su likusia skaitytojų dalimi galime sutarti, kad laisvi ir demokratiški rinkimai yra svarbi vertybė, be kurios pilietis patenka į tironijos gniaužtus ir palaipsniui praranda kitas žmogaus teises. Ir diskutuoti apie pasirinkimo įvairovę bei kandidatų kokybę.
Per kiekvienus rinkimus girdime apsčiai skundų, neva kandidatai kaskart vis prastesnės kokybės, visos partijos kalba vienodai, nėra iš ko rinktis. Televiziniuose debatuose ramiai dėstantys savo programą politikai nublanksta išsišokėlių ir rėksnių fone, mes kikename feisbuke iš šių nusišnekėjimų, o paskui apsisukę piktinamės, kokias tariamai dideles algas gauna mūsų Seimo nariai. Panaikinkime kanceliarines išlaidas, sumažinkime algą iki MMA, tai sąrašuose iš tikrųjų liks vien apsijuokti besiveržiantys kvailiai ir oligarchų samdiniai.
Norime kokybiškos politikos su ryškiais, sugebančiais sklandžiai dėstyti mintis lyderiais – mokėkite jiems bent jau tiek, kiek galėtų uždirbti vidutinio dydžio įmonių vadovai privačiame versle.
Ne ką labiau pagrįstas pasipiktinimas, esą didžiosios apklausose lyderiaujančios partijos visai neturi ką mums pasakyti, išskyrus savo noro būti valdžioje demonstravimą. Pirmiausiai todėl, kad gyvename tokiu metu, kai rinkimų kampanijoje kažką konkretaus pažadėti rinkėjams yra mažų mažiausiai neatsakinga. Kaip ir kalbėti apie spartų šalies atsigavimą po COVID-19 pirmosios bangos.
Nes atsigauname ne nuo koronaviruso, o nuo Vyriausybės pavasarį paskelbto karantino. COVID-19 persirgo mažiau negu 3 proc. gyventojų, tai reiškia, kad visi pandemijos išbandymai mūsų laukia artimiausioje ateityje iki pat veiksmingų skiepų nuo koronaviruso masinio panaudojimo. Bet pasiskolinta ir ištaškyta jau tiek, tarsi Lietuva būtų persirgusi maru.
Senoji valdžia paliks naujai ne tik pasakiškai išaugintas skolas, bet ir užkeltus į padebesius gyventojų lūkesčius. Ji laimėjo ne kovą prieš koronaviruso krizę, o tik brangiai nusipirko laiko, kad galėtų krizės pasekmes permesti būsimiems rinkimų nugalėtojams. O čia dar prezidentas Gitanas Nausėda su savo „gerovės valstybe“ vis šliūkštelėja degaus skysčio į blėstantį produktyviu darbu nepagrįsto gero gyvenimo iliuzijų lauželį.
Politikai dabar gali suokti, kaip didins minimalią algą, pensijas, vaiko pinigus, rems skatins ir prioritetinėmis vadins kone visas gyvenimo sritis nuo aplinkosaugos iki kultūros, bet tai tėra šakėmis ant vandens rašyti pažadai. Mes net nežinome, kurie iš jų, persirgę koronavirusu, liks gyvi. Ir kaip atrodys šalies ekonomika bei valstybės skola po visų išbandymų.
Todėl politikos naujokai, žadantys sugriauti senąją esą neteisingą viešųjų reikalų tvarkymo modelį ir sukurti kažką kokybiškai naujo, dabar galėtų net nesiplėšyti. Gerai, kad jiems pavyks nuleisti į kanalizaciją kažkiek neatsakingiausios rinkėjų dalies balsų, bet mąstančių piliečių dauguma vis tiek rinksis tas partijas, kurios iš tikrųjų turi savo sąrašuose patyrusių politikų komandą, galinčią atlaikyti visas audras, išdrįsti žmonėms kalbėti nepagražintą tiesą ir tartis su visuomene, kaip gyvensime toliau. Ką jau kalbėti apie užsienio politiką, kurioje atsakingai elgtis ir nesugriauti dešimtmečiais kurtų pasitikėjimo saitų galinčių žmonių turi vos kelios politinės jėgos.
Revoliucionieriai ir apsišaukėliai pranašai spalio 11-ąją bus nusiųsti pailsėti. Pilnatis, vadinama rinkimų kampanija, jiems jau greitai pasibaigs ir dauguma kandidatų, tarsi kokie vilkolakiai, vėl atvirs į mielus žmones – dvejojančius, klystančius, klausiančius patarimų. Ir tik nedaugelį savo balsais pasmerksime pasilikti toje mitinio plėšrūno būsenoje 4 metus. O patys tuo delegavimo veiksmu atsikratysime mumyse tūnančių pabaisų, kad jos nedrumstų sentimentalios kasdienybės rudens vakarais, kai už lango šlapias vėjas drasko paskutinius klevų lapus, bet namuose šilta ir jauku.