Manome žiną, ką reiškia būti prancūzu, vokiečiu ar lietuviu. Vadinasi, žinome ir kas yra tauta. Net ir negebėdamas tiksliau apibrėžti šios sąvokos dažnas neabejotų, kad yra viena ir tik viena teisinga tautos samprata.

Tačiau pasklaidę literatūrą greit aptiktume, kad yra įvairių tautos sampratų ir tautų klasifikacijos kriterijų. Dažnai skiriamos senosios ir moderniosios tautos. Tipiškos senosios tautos – antikos graikai ir Biblijos laikų žydai. Ir vieni, ir kiti turėjo aiškią tautinę savimonę ir priešino save kitoms tautoms – graikai veikiau kalbiniu ir kultūriniu, o žydai – religiniu pagrindu.

Pirmąja moderniąja tauta kai kas laiko olandus. Pagrindą tokiam požiūriui teikia tai, kad ilgai ir atkakliai kovoję dėl šalies nepriklausomybės su šalį valdžiusia Habsburgų Ispanija, olandai 1581 ją galiausiai iškovojo. Sparčiai plėtodami karinį ir ypač prekybinį laivyną jie greitai tapo itin reikšminga ir įtakinga Europos tauta, o Nyderlandai – jūrų galybe ir pažangiausia XVII amžiaus Europos valstybe.

Vis dėlto dauguma tyrinėtojų sutinka, kad moderniosios tautos atsiranda pačioje XVIII a. pabaigoje, industrializacijos epochoje, kai tautinių ryšių siejamos bendrijos savo reikšme ima pranokti giminystės ryšiais grindžiamas bendruomenes.

Kadangi pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, tai, šiuo požiūriu, pirmąja moderniąja tauta laikytini britai.

Galima kalbėti ir apie mobilizuotas – valstybingumui, politinei ar bent kultūrinei autonomija pasiekti – tautas ir nemobilizuotas, tokių tikslų nekeliančias. Dėl to, kada vieną ar kita tauta tampa mobilizuota, galima ginčytis.

Skirtingai nei Kęstutis Girnius, nemanau, kad lietuviai tapo (mobilizuota) tauta tik Sąjūdžio metais, nors Atgimimo laikais tauta buvo itin sutelkta ir siekė aiškaus tikslo. Bet ją iš miego kovai dėl kultūrinės autonomijos pažadino dar „Aušra“ ir „Varpas“, o politiškai mobilizuota jėga ji tapo 1919–1920 m. – tai liudijo tūkstančiai šalies nepriklausomybę ryžtingai ginusių ir apginusių savanorių bei šauktinių. Nors dalį jų motyvavo ne vien tėvynės meilė, bet ir pačiu laiku valdžios jiems duotas pažadas po kovų skirti žemės, tai karių nuopelnų nesumenkina.

Nemanau, kad lietuviai tapo (mobilizuota) tauta tik Sąjūdžio metais, nors Atgimimo laikais tauta buvo itin sutelkta ir siekė aiškaus tikslo. Bet ją iš miego kovai dėl kultūrinės autonomijos pažadino dar „Aušra“ ir „Varpas“, o politiškai mobilizuota jėga ji tapo 1919–1920 m. – tai liudijo tūkstančiai šalies nepriklausomybę ryžtingai ginusių ir apginusių savanorių bei šauktinių.
Evaldas Nekrašas

Kita vertus, nėra abejonės, kad baltarusiai tapo mobilizuota tauta vos prieš pusantro mėnesio, o iki tol dauguma jų apskritai nesuvokė savęs kaip savarankiškos tautos. Jų tautinė savimonė – savo ypatumų ir santykio su kitomis tautomis suvokimas – buvo menka. Ukrainiečiai mobilizuota tauta tapo irgi neseniai – vos prieš kelioliką metų.

Vis dėlto, mano galva, svarbiausia laikytina perskyra tarp etninės ir pilietinės tautos sampratos ir, atitinkamai, tarp etninės ir pilietinės tautos.

Etninės tautos sampratos šalininkų nuomone, etninės tautos egzistuoja nuo seniausių laikų, nors jie nesutaria dėl to, ką reiškia „nuo seniausių laikų“. Primordializmo šalininkai teigia, kad tautos yra pirmapradės duotybės – žmonija visada buvo padalyta į tautas. Kiti etninės tautos sampratos atstovai tuo abejoja, bet mano, kad raštui atsiradus, tautos jau egzistavo ir pirmieji rašytiniai šaltiniai jas mini.

Šiaip ar taip visi etninės tautos sampratos šalininkai sutaria, kad tauta yra pirminė ir pamatinė, jei ne giminės, genties ar kilties, tai bent valstybės atžvilgiu – tauta ją kuria, o ne atvirkščiai. Tautiniu pagrindu sukurtos valstybės yra sveikos, gyvybingos ir sėkmingos – tauta yra natūralus valstybės pagrindas.

Taigi, pakartosime, primordializmo požiūriu, tautos yra pirmapradės. Tuo tarpu konstruktyvizmo požiūriu, tautos yra ne pirminės, o sukurtos, sukonstruotos esybės. Jos kuriamos žmonių, siekiančių vienų ar kitų tikslų, pastangomis. Kai kurios tautos atsirado vėlai, tik XIX a. ar net visai neseniai.

Konstruktyvistai mėgsta priminti vieno iš žymiausių italų Risorgimento (Atgimimo) veikėjų – Giuseppes Mazzinio – žodžius, pasakytus po Italijos suvienijimo 1871 m.: „Valstybę sukūrėme, belieka sukurti tautą.“

Primordialisto požiūriu, tai – nesąmonė, nes Italijos valstybę galėjo sukurti, žinoma, tik seniai egzistuojanti italų tauta, o ne žurnalistas Mazzinis ir jo pasekėjas generolas Garibaldis, sugebėję patraukti į savo pusę slaptosios karbonarų draugijos narius.

Konstruktyvisto požiūriu, tai toli gražu ne nesąmonė. Mazzinio kita proga pasakytus žodžius, kad šalis yra ne teritorija, o iš jos kylanti idėja ir sentimentai, galima pritaikyti ir tautai – konstruktyvisto požiūriu, ji neretai kada tėra idėja, kurią dar reikia įkūnyti. Valstybė, beje, yra pats geriausias iš iki šiol išrastų šios idėjos įgyvendinimo instrumentų.

Etninė tautos samprata vadinama taip pat vokiškąja. Ją išplėtojo vokiečių mąstytojai, ieškoję vokiečių tapatybės pagrindo. Vokietija ilgą laiką buvo politiškai labai susiskaldžiusi ir todėl traktuota ne kaip politinė, o tik geografinė sąvoka.

Tiesa, šiokius tokius politinius kontūrus ji įgavo dar IX a., kai rytinė Karolio Didžiojo imperijos dalis, kurioje buvo įsikūrusios daugiausia germanų gentys, pagal Verdeno sutartį tarp Karolio Didžiojo vaikaičių, pasidalijusių jo sukurtą Karolingų imperiją, atiteko Liudvikui II Vokiečiui.

Bet laikui bėgant Rytų Frankų karalystė suskilo į daugybę valstybių. Formaliai jos buvo Šventosios Romos imperijos dalys.

Imperija kai kada buvo vadinama Šventąja vokiečių tautos Romos imperija, bet ją sudarančios valstybės ir valstybėlės buvo de facto nepriklausomos ar beveik nepriklausomos.

Paskutinis imperatorius atsisakė sosto 1806 m. po Napoleono pergalės Austerlico mūšyje. Daugiausia Prūsijos kanclerio Otto von Bismarco pastangų dėka vieninga Vokietijos valstybė buvo sukurta tik 1871 m., tais pačiais metais kaip ir Italija.

Vokiečių tauta atsirado anksčiau, bet tyrinėtojai nesutaria kada. Vis dėlto daugelis pripažįsta, kad tautos formavimosi procese svarbi data yra XVI a.

Šiame amžiuje iš esmės susiformavo dabartinė vokiečių kalba. Šios kalbos tarmės, tiesa, žymiai skyrėsi ir šlezvigiečiui buvo sunku suprasti tarmiškai kalbantį bavarą, bet jau tapo įmanoma bendrauti literatūrine vokiečių kalba – jos pagrindus padėjo Martynas Lutheris. 1522 m. jis paskelbė savąjį Naujojo Testamento vertimą iš hebrajų ir senosios graikų kalbos. Jam aktyviai dalyvaujant kiek vėliau buvo parengtas ir naujas Senojo Testamento vertimas.

Abu tekstus buvo galima rasti beveik kiekvieno raštingo vokiečio protestanto namuose. Tai lėmė, kad vokiečių aukštaičių dialektas, tiksliau Lutherio gimtoji saksų tarmė, jo praturtinta senųjų Vokietijos poetų ir kronikininkų žodynu, tapo bendrinės vokiečių kalbos pagrindu. Lutherio kalba pamažu ėmė stumti iš šnekamosios kalbos regionines vokiečių kalbos tarmes. Praėjus šimtui metų po Lutherio vokiečiams susikalbėti buvo daug lengviau nei anksčiau.

Etninę tautos sampratą, kurioje būtent kalbai tenka labai svarbus vaidmuo, XVIII a. išpuoselėjo žmogus, viena koja stovėjęs Apšvietos, o kita – jau Romantizmo epochoje. Tai buvo Audros ir veržimosi sąjūdžio šauklys Johannas Gottfriedas Herderis. Savo „Žmonijos istorijos filosofijos idėjose“ jis atmeta to meto prancūzų filosofams būdingą įsitikinimą, kad žmogus visur toks pats.

Sulig vokiškąja tautos samprata tauta yra ne istorijos (arba ne tiek istorijos), o bendros kalbos ir kultūros siejama žmonių bendruomenė. Ši nepolitinė tautos samprata palengvino politinį Vokietijos suvienijimą, nors Bismarcas suvienijo ją, remdamasis ne menka kultūrine, o neginčijama karine Prūsijos galia.
Evaldas Nekrašas
Anot Herderio, priklausydami skirtingoms tautoms, žmonės skiriasi ir tuos skirtumus lemia tautų, kurioms jie priklauso, dvasia. Svarbiausiais skiriamaisiais tautos bruožais Herderis laiko jos kalbą ir kultūrą. Nenorint daug plėtotis, etninę tautos samprata galima suformuluoti būtent taip: tauta – tai tvari etninė grupė, kurią sieja kalba ir kultūra.

Tiesa, Herderio laikais apie vieningą vokišką kultūrą galima buvo kalbėti tik su didelėmis išlygomis. Aukštuomenės, miestelėnų ir valstiečių kultūra labai skyrėsi. Kai kuriais bruožais skyrėsi ir protestantiškųjų bei katalikiškųjų vokiečių valstybių kultūra.

Bet mums svarbiau pabrėžti ką kita – politinė vokiečių žemių fragmentacija neleido Herderiui į tautos sąvoką įvesti politinio dėmens ir kalbėti apie bendrą tautos praeitį, jos istoriją. Vokiškųjų valstybių, tarkime Bavarijos, Saksonijos ir Prūsijos karalysčių, istorija buvo skirtinga.

Todėl sulig vokiškąja tautos samprata tauta yra ne istorijos (arba ne tiek istorijos), o bendros kalbos ir kultūros siejama žmonių bendruomenė. Ši nepolitinė tautos samprata palengvino politinį Vokietijos suvienijimą, nors Bismarcas suvienijo ją, remdamasis ne menka kultūrine, o neginčijama karine Prūsijos galia, pademonstruotą įveikiant tam suvienijimui (de facto prijungimo prie Prūsijos keliu) labiausiai besipriešinančią Austriją ir Prancūziją.

Kito vokiečio – Johanno Gottliebo Fichtes, bene žymiausio romantizmo teoretiko, literatūros filosofijos nuostatos kiek skyrėsi nuo Herderio, bet jų požiūriai į tautą panašūs. Fichte aiškiai supranta, kad žmogus nėra abstraktus racionalus individas, kaip, sekdami Johnu Locke‘u, teigė Apšvietos mąstytojai, o vienos ar kitos tautos atstovas, turintis apibrėžtą tautinę tapatybę.

„Kalbose vokiečių tautai“ Fichtė gal net labiau nei Herderis pabrėžia tautos dvasios svarbą ir, kaip ir dera romantikui, ypač didelę reikšmę teikia tautos praeičiai ir jos didžiavyriams. Tautos dvasią, kartais įvardijamą žodžiais tautos siela ar nacionalinis charakteris, šiuolaikine kalba galėtume nusakyti kaip tautos mąstyseną, jauseną, vertybines nuostatas, elgseną ir gyvenseną. Suprantant kultūros sąvoką labai plačiai galima teigti, kad tai, ką Herderis ir Fichte vadina tautos dvasia, yra tautos kultūra. Tautos kalba, jų požiūriu, irgi yra ryški tautos dvasios apraiška.

Vokiškoji, etninė, tautos samprata leidžia lengvai skirti tautą ir valstybę. Šiems dviems dariniams įvardyti lietuviai turi du skirtingus žodžius, kurie yra vokiškų žodžių das Volk ir der Staat atitikmenys. Griežta tautos ir valstybės priešprieša būtų nelabai suprantama prancūzams, britams ar amerikiečiams, nes jie ir tautai, ir valstybei įvardyti vartoja tą patį, iš lotynų kalbos kilusį žodį nation, tik taria jį skirtingai. Visos trys tautos suvokia save veikiau kaip pilietines, o ne etnines tautas.

Pilietinė tautos samprata, iš pagrindų besiskirianti nuo aptartosios etninės, vokiškosios, buvo išplėtota Prancūzijos revoliucijos metu.

Pasibaigus Šimtamečiam karui, įveikus anglus ir prijungus anglus palaikiusią Burgundiją, XV a. Prancūzija buvo politiškai suvienyta ir šalies sienos tapo panašios į dabartines. Bet skirtinguose jos regionuose, tarkime, Provanse, Normandijoje ir Bretanėje, buvo kalbama skirtingomis kalbomis.

Karaliui Saulei, Liudvikui XIV, mažai terūpėjo jo pavaldinių etninė ir kultūrinė tapatybė. Bent iki XVIII a. pabaigos ji mažai rūpėjo ir kitiems Europos monarchams. Netikslu, manau, netgi būtų teigti, kad jų valdomos valstybės buvo daugiatautės – tiesiog jų gyventojai neturėjo aiškios tautinės savimonės ir savivokos, taigi ir tautinės tapatybės.
Evaldas Nekrašas
Skirtinga buvo ir tų regionų gyventojų etninė kilmė. Bet Karaliui Saulei, Liudvikui XIV, garsėjusiam ne tik Versaliu, bet ir žodžiais Prancūzija – tai aš, mažai terūpėjo jo pavaldinių etninė ir kultūrinė tapatybė. Bent iki XVIII a. pabaigos ji mažai rūpėjo ir kitiems Europos monarchams. Netikslu, manau, netgi būtų teigti, kad jų valdomos valstybės buvo daugiatautės – tiesiog jų gyventojai neturėjo aiškios tautinės savimonės ir savivokos, taigi ir tautinės tapatybės.

Padėtį radikaliai pakeitė Prancūzijos revoliucija. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje – revoliucijos pradžioje priimtame dokumente, reikšmingesniame nei vėlesnė Prancūzijos konstitucija, drąsiai pirmą kartą istorijoje pareiškiama, kad bet kokia suvereni valdžia kyla iš tautos ir joks asmuo ar institucija, tautos aiškiai neįgaliotas, negali jos savintis.

Tauta virsta politiniu subjektu, veikėju.

Paskelbus tautą politiniu subjektu, natūralu individo priklausomybę tautai sieti su jo ryšiu su svarbiausiu politiniu dariniu – valstybe. Tuo ryšiu yra pilietybė. Naikindama luominius ir regioninius skirtumus, Prancūzijos revoliucija bajorus, miestelėnus ir valstiečius pavertė lygiais prieš įstatymą piliečiais. Sulig šia, pilietine, tautos samprata, tautos narius sieja ne etniniai ryšiai, o politinės teisės ir įsipareigojimai.

Sudarydami visuomenės sutartį žmonės užsitikrina savo teises (nors šios esą yra prigimtinės) bei įsipareigoja dalyvauti valstybės gyvenime ir laikytis valstybės įstatymų. Narystė pilietinėje tautoje yra savanoriška.

Apmąstydamas šią, pilietinę, tautos sampratą Ernestas Renanas pabrėžė, kad tauta yra nuolatinis referendumas, kurio dalyviai vėl ir vėl apsisprendžia gyventi kartu.

Jam bei abatui Sieyèsui ir markizui de La Fayette‘ui – Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos autoriams – etninės apibrėžtys nebuvo svarbios.

Beje, kaip jau minėjome, prancūzų Apšvietos viešiesiems intelektualams, philosophes, etniniai prancūzų ypatumai nerūpėjo ir prieš revoliuciją.

Pilietine tautos samprata vadovavosi ir JAV tėvai-steigėjai, tokie kaip Georgas Washingtonas ir Thomas Jeffersonas, rengę svarbiausius Amerikos revoliucijos dokumentus ir vadovavę kovai už šalies nepriklausomybę.

1787 priimta šalies konstitucija prasideda žodžiais „Mes, Jungtinių Valstijų tauta, [...] nustatome ir priimame šią Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją“.

Tauta šiame kontekste gali būti suprantama tik kaip politinė kategorija. Ši tauta jau Konstitucijos priėmimo metu buvo etniškai nevienalytė, o vėliau jos daugiaetniškumas tapo visiškai akivaizdus.

Greta pilietinės tautos termino sutiksime ir politinės tautos terminą. Kai kada jie vartojami pakaitomis. Tačiau, manau, juos derėtų skirti. Politinę tautą vienija ryšys su konkrečia valstybe. Anksčiau tai dažniausiai reiškė buvimą vieno ir to paties monarcho pavaldiniais.

Pilietinė tauta irgi yra politinis darinys. Bet ją vienija ne tik bendras gyvenimas vienoje valstybėje, bet ir aiškus suvokimas, kad visi tautos nariai yra lygūs ir visateisiai valstybės piliečiai.

Taigi turime konstatuoti, kad greta etninės tautos sampratos, sulig kuria tauta yra etninė žmonių bendruomenė, kurią sieja pirmiausia kalba ir kultūra, egzistuoja ir kita, pilietinė, sulig kuria tauta yra žmonių bendruomenė, kurios narius sieja tos pačios teisės ir įsipareigojimai.

Abi tautos sampratos yra kiek problemiškos. Svarbus klausimas, į kurį turi atsakyti etninės sampratos šalininkai skamba taip: ar tam, kad etninę grupę būtų galima vadinti tauta, pakanka, kad jos narius sietų kalba ir kultūra, ar būtinos ir kitos sąsajos, pavyzdžiui, teritorija ir istorija? Šie požymiai dažnai irgi įtraukiami į etninę tautos apibrėžtį.

Svarbus klausimas, į kurį turi atsakyti etninės sampratos šalininkai skamba taip: ar tam, kad etninę grupę būtų galima vadinti tauta, pakanka, kad jos narius sietų kalba ir kultūra, ar būtinos ir kitos sąsajos, pavyzdžiui, teritorija ir istorija?
Evaldas Nekrašas
Tačiau kai kurių tautų gyvenama teritorija istorijos eigoje ženkliai kito. Vokiečių gyvenama teritorija kelis amžius plėtėsi į rytus, o po pirmojo ir ypač antrojo pasaulinio karo gerokai susitraukė. Lenkija, kaip kokia marška, 1945 m. buvo patraukta per kelis šimtus kilometrų į vakarus. O žydai beveik du tūkstančius metų gyveno diasporos sąlygomis, savo teritorijos neturėjo ir apie pažadėtąją žemę tik svajojo.

Su istorija irgi yra problemų. Kaip minėjome, dėl ilgamečio politinio Vokietijos susiskaldymo kalbėti apie bendrą, vieningą ir vientisą jos istoriją keblu. Tą patį, aišku, galima pasakyti ir apie Italiją iki jos suvienijimo.

Etninei tautos sampratai galima prikišti ir tai, kad joje nurodomos tautos narius siejančios bendrybės, netgi tokios pamatinės kaip kalba, ne visada yra specifinės, būdingos tik vienai tautai. Tarkime, austrai ir vokiečiai kalba ta pačia vokiečių kalba, bet tai – skirtingos tautos. Tą patį iš esmės galima pasakyti ir apie anglus, airius, amerikiečius... Na o ispaniškai kalba daugybė Lotynų Amerikos tautų.

Kita vertus, pilietinės tautos sampratos kritikui gali kilti pagrįstų abejonių, ar ištikimybės politiniams principams, tarkime demokratijai, pakanka bendrijai suvienyti, paversti ją tvaria bendruomene.

Juk prancūzų tautą XVIII a. pabaigoje vienijo ne tik Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos principai ir nauji politiniai institutai, bet ir tokia svarbi institucija kaip nauja ir didelė šauktinių kariuomenė, kurioje greitai nyko prancūzų regioniniai skirtumai, bei sparčiai kuriamas visą Prancūziją aprėpiantis mokyklų tinklas.

Mokyklos yra ypač efektyvus tautos kūrimo instrumentas. Jos daro didelę įtaką tiek bendrinės kalbos, tiek tautos bendros kultūros plėtotei.

Jų – nuo pradinių iki universitetų – istorija yra reikšminga kiekvienos šalies istorijos dalis. Dar svarbiau pabrėžti ką kitą – mokydamos šalies ir tautos istorijos jos sparčiai ugdo tautos savimonę.

Pilietinės tautos sampratos šalininkas galėtų atsikirsti, kad naują kariuomenę formavo ir mokyklas su naujomis mokymo programomis steigė valstybė, taigi veikiau ji kūrė tautą, o ne atvirkščiai. Svarbų vaidmenį kuriant tautą vaidina įvairūs politiniai ir socialiniai veiksniai.

O etninės grupės kilmė iš tų pačių protėvių dažnai tėra mitas, stiprinantis, tiesa, bendruomenės sanglaudą.

Šiaip ar taip aišku, kad tauta privalo turėti savivoką – arba etninę (atskirais atvejais religinę) arba pilietinę. Jei bendrija tokios savivokos neturi – ji tėra etninė grupė ar etnosas.

Tauta, skirtingai nuo etninės grupės, dar netapusios tauta, turi turėti vienokį ar kitokį politinį matmenį.

Ji turi būti arba politiškai institucionalizuota – turėti savo valstybę, autonomiją didesnės valstybės sudėtyje – ar bent būti mobilizuota – siekti valstybingumo, politinės ar kultūrinės autonomijos arba kitų tautos tikslų (pavyzdžiui rašto įteisinimo).

Šiuolaikiniame pasaulyje yra daug tautų, sudėliotų iš įvairių etnosų. Belgai, kuriuos sudaro valonų ir flamų etninės grupės, yra turbūt ryškiausias pavyzdys. Jie ir kalba skirtingomis kalbomis, ir jų kultūrinė orientacija – valonų į Prancūziją, o flamų į Nyderlandus – žymiai skiriasi.

Bet taip pat ir šveicarai yra tauta, kurią sudaro kelios etninės grupės. Kanadiečiai ir amerikiečiai savo etnine kilme irgi labai nevienalyčiai. Tą patį galima pasakyti apie beveik visas Lotynų Amerikos tautas, nors per du šimtus nepriklausomybės metų jos įgijo pakankamai aiškiai išreikštą tapatybę.

Mes linkę žiūrėti į britus kaip etniškai apibrėžtą tautą. Dažnai juos vadiname anglais. Bet dabartinius britus sukūrė valstybė – Didžiosios Britanijos karalystė, kuri atsirado tik 1707 m. sujungus Angliją ir Škotiją, o dabar vadinasi Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalyste. Taigi jau pačiame šios valstybės pavadinime pabrėžiama, kad ji nėra etniškai vienalytė.
Evaldas Nekrašas
Verta tarti keletą žodžių ir apie britus. Mes linkę žiūrėti į juos kaip etniškai apibrėžtą tautą. Dažnai juos vadiname anglais. Bet dabartinius britus sukūrė valstybė – Didžiosios Britanijos karalystė, kuri atsirado tik 1707 m. sujungus Angliją ir Škotiją, o dabar vadinasi Jungtine Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalyste. Taigi jau pačiame šios valstybės pavadinime pabrėžiama, kad ji nėra etniškai vienalytė. Škotija pavadinime neminima, bet norint mirtinai įžeisti škotą pakanka jį pavadinti anglu.

Senieji velsiečiai , kurių irgi nederėtų užmiršti, taip pat didžiuojasi savo skirtinga nuo anglų tapatybe.

Aiškiai suvokti, kad etninė apibrėžtis ir, pirmiausia, bendra kilmė ir kalba, nėra vienintelis tautinės tapatybės pagrindas, svarbu norint geriau suprasti šiandienos pasaulį, kuriame, nepaisant toli pažengusios integracijos ir globalizacijos, tautos vis dar vadovaujasi nacionaliniais interesais ir siekia nacionalinių tikslų. Bet ne visų tautų tapatybę lemia tie patys veiksniai.