Jei kam dar neaišku, jog „Ežio“ reklama su broliais Lavrinovičiais (ir jie patys bet kokia savo viešo pasirodymo forma) legitimuoja smurtą prieš moteris, atskleisdama baisias „mūsų visuomenės“ piktžaizdes, tai jau dabar paaiškės, dabar nutils susigėdę visi „prievartautojų šlovintojai“ (neįžvelgti reklamoje jokio prievartautojų šlovinimo gi gali tik prievartautojų šlovintojas: aišku kaip triskart du).
Mane, tuo tarpu, džiugina šis džiaugimasis: jei čia – sunkioji artilerija, tai sunkesnės toji armija neturi, galingiausia jos patranka – dujinis pistoletas.
Tekstas nestokoja ambicijų atrodyti analitišku ir tikrai daug ką atskleidžia – tik anaiptol ne tą, ką norėtų: ne apie reklamą ir ne apie „mūsų visuomenę“, o apie politinę valią anapus „jautrumo“ retorikos: kaip ji veikia, ko iš tiesų siekia, kokios jos prielaidos ir prioritetai.
Todėl nepagailėsiu dėmesio visoms jame suminėtoms aštuonioms „problemoms“ (autorė jas dar vadina „argumentacijos klaidomis“ ir „temų painiojimu“), nors ten – nei aštuonios, nei problemos.
Pradėčiau netgi nuo neįvardintos nulinės, nuo „rėkia“ (cituoju: „šioje pasipiktinimų gausoje, kai visi vienas garsiau už kitą rėkia“ – taip autorė apibūdina nepritarimą pasipiktinimo reklama kampanijai: visi jie, žinoma, „rėkia“, spiegia ir klykia, ji, žinoma, kalba – ramiai, svariai, argumentuotai), o tada – eilės tvarka, nuo pirmosios.
Taigi, pirmoji problema – „Telia“ neįvertino reklamos rizikos: galėjo juk numanyti, kad Didžiuliai pakels triukšmą. Kam rizikuoti, jei „tikrai yra iš ko rinktis saugų ir visiems simpatišką reklaminį veidą“?
Kitaip tariant, pirmoji (jei vieta sąraše – ne atsitiktinė, tai gal netgi didžioji) problema yra (ne, ne smurtas prieš moteris ar jo teisinimas!) ta, kad šio ar ano influencerio nepasitenkinimo galimybė įmonei dar nėra akivaizdi priežastis iš anksto atmesti galinčius tą galimybę aktualizuoti variantus – kad influenceriai dar nėra mūsų šalyje visagaliai, žudantys ir žlugdantys mažojo piršto krustelėjimu. Taip pat – kad dar ne visiems reklamos užsakovams savaime suprantama, jog kartą kuo nors nusižengęs žymus asmuo – negrįžtamai tabuizuotas.
Bent taip atrodo Rūtai Latinytei. Man, tuo tarpu, atrodo, kad problema (tik ne pirmoji) čia – visai kita: kad, iš tiesų negalėjusi nenumatyti būsimo triukšmo, „Telia“ staiga gėdingai atsisakė savo pasirinkimo, pati krepšininkus ir įpainiojusi. Labai keistas rinkodaros sprendimas: Didžiulių šalininkų akyse savo „kaltės“ ji vis tiek neišpirks, nuvils tačiau visus kitus, tiek tuos, kuriuos vylėsi pritraukti Lavrinovičiais, tiek abejinguosius, kurie tikėjosi principingos laikysenos ir nepritaria nei interpretacijai, nei nepabaigiamam pjudymui.
Vienintelė jo racionalė – specialiai pakviesti Lavrinovičius tam, kad po to iš anksto sutartu atsitraukimu būtų galima pasiųsti žinutę: taip, tai influenceriai valdo savo veikla išgarsėjusius žmones, medijas, politikus ir pinigų srautus, viešą ir privatų sektorių – vargas tiems, kas juos užrūstins.
Sąmokslo teorija, sakote? Žinote gal geresnę, kuri paaiškintų, kas čia nutiko? Ir ne, visiems simpatiškų veidų nebūna: visiems simpatiški veidai – ne veidai, o blynai.
Antroji problema, pasak autorės, yra tariamas supainiojimas buvusių kalinių integracijos į visuomenę temos su reputacijos klausimu. Tarsi kas nors taip painiotų, tarsi šypsojimąsi reklamoje kas nors laikytų integracijos į visuomenę laidu ir kriterijumi, o Lavrinovičiai ten būtų buvę pakviesti viso labo kaip buvę kaliniai, siekiant „suteikti jiems šansą“.
Ne, jie pakviesti kaip įžymūs ir dalies piliečių mėgstami už gerą žaidimą; ir jei buvęs kalinys turi savybių, dėl kurių gali atsidurti nacionalinėje rinktinėje, knygų mugėje, Seime ar Kanuose, tai gali ir plakate (nebent „Ežio“ plakatas yra išimtinė superšventa vieta, į kurią – niekaip). Tokios problemos paprasčiausiai nėra, kaip ir oponentų, nokautuotinų priminimu, jog broliai ir taip puikiai integravęsi.
Kaip trečioji problema kažkodėl pateikiamas „nepriekaištingos reputacijos klausimas įstatyme“. Ar reikia suprasti, jog autorė tą reputacijos apibrėžimą įstatyme laiko problemišku? Ne, nelaiko. Tenori pasakyti, kad, jei teisinė „nepriekaištingos reputacijos“ reikalavimo valstybės tarnautojams kategorija negalioja (o negalioja) reklamai, tai šitai dar nereiškia, kad teisiškai draustina baksnoti reklamų veidams į jų spuogus, karpas, randus bei apgamus.
Žinoma, nereiškia – tik kas gi mano priešingai, kas mojuoja įstatymu ar reikalauja teisiškai neleisti triukšmauti dėl Lavrinovičių Didžiuliams ar penkiems šimtams feminisčių? Sako, kad nepritaria, nesutinka su jų pasipiktinimu ir argumentais – suvokti tai kaip šaukimąsi teisės reiškia pačiai kažką rimtai painioti ir kažko iš esmės nesuprasti.
Ketvirtoji: „Štai čia jau kalbame ne apie išnykusį/neišnykusį teistumą, o apie visuomenės atmintį, kuriai negalioja jokie terminai ar senatis“.
Kitaip tariant, pasipiktinusieji reklama yra „visuomenės atmintis“, tuo tarpu sakantys, kad Lavrinovičius mėgsta anaiptol ne kaip prievartautojus ir mano, kad nedera žmones redukuoti į praeities nusikaltimą ir iki gyvenimo galo (o ir po jo) matyti tik per tą optiką, ir nesutinka, kad reklamai turėtų galioti ypatingi, griežtesni už valstybės tarnybos ar Bažnyčios kriterijai – nei visuomenė, nei atmintis? Ir dar, ko gero, mizoginai smurtautojai?
Penktoji: „dvigubi standartai“. Esą, jei anas septyniolikmetę sužalojęs jurbarkietis neįsivaizduojamas ant blizgaus žurnalo viršelio, tai kodėl galima Lavrinovičiams? Tik todėl, kad jurbarkietis žinomas tik nusikaltimu, už nieką publika jo negerbia ir nemyli – tad pakviesti jį išties būtų įmanoma tik kaip nusikaltėlį. Tik todėl, kad jis nebuvo nuteistas, tik todėl, kad tos dvi istorijos niekuo daugiau nepanašios tarpusavyje, išskyrus, kad „vyras nusikalto moteriai“.
Šešta problema Rūtos Latinytės įvardijama kaip „nerašyta taisyklė, kuri apibrėžia, kokio lygio nusikaltimą žymiam ir mėgstamam žmogui visuomenė dar yra linkusi atleisti, o nuo kokio lygio jau yra peržengiama raudona linija visiems laikams“.
Kodėl tai problema – iš teksto neaišku, nebent gal autorei nepatinka, kad toji taisyklė – nerašyta, ir ji pageidautų teisę atleisti atimti iš visuomenės ir perkelti kokiai nors institucijai. Arba visuomenę, kurios didelė dalis linkusi Lavrinovičiams atleisti, siektų pervadinti nebevisuomene, įstatymu įtvirtinant, kad mandatas į „visuomenės narius“ gaunamas tik Lavrinočius smerkiant? O gal problema – kad (cituoju) „atleidimas pats savaime nėra blogas reiškinys“?
Septinta problema – teisininkės patarimas broliams ir bendrovei „Telia“ paduoti į teismą pačius Didžiulius dėl reputacijos griovimo ir dėl to patirtų išlaidų. – Problema, pasirodo, yra pati teisė, pripažįstanti kiekvienam nukentėjusiu pasijutusiam fiziniam ar juridiniam subjektui pateikti ieškinį teismui. Panaikinkime teisę, ar kaip?
O aštunta (tik aštunta!) Rūtos Latinytės aptikta problema – „pati kalta“. Keista: toje pačioje komandoje žaidžianti Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė būtent šią problemą mato visur ir visada, mat, kai esi plaktukas, viskas atrodo vinys. Nors niekas (nebent koks anoniminis vienišas trolis interneto platybėse) niekur nesakė, kad Lavrinovičiai nusikaltimo nepadarė, ar kad tai, ką jie padarė – ne nusikaltimas ar nesunkus.
Ir baigiamasis akordas: „Apginkime aukas, tada galėsime rūpintis ir „vargšelių“ nusikaltėlių likimu atlikus bausmę. Ne atvirkščiai.“ Taip, būtent aukas jūs labai apgynėte, pavertę konkrečius žmones „prievartautojų“ simboliu, kaltu, matyt, už visus prievartavimus nuo laikų pradžios iki pat pabaigos (kol bent viena moteris nukentės arba bus praeityje nukentėjusi nuo smurto, tol Lavrinovičių pamiršti nevalia), o tai, kuri nukentėjo, lygiai taip pat neleisdami kada nors atsikratyti „aukos“ tapatybės: vis vaikščiokime ir pasakokime.
Plaktukas – geras, naudingas daiktas, tik kodėl jį vadinti ekspertu?
