Neginčytina, kad aplinkybės buvo palankios, bet neginčytina ir tai, jog Nausėda greitai suprato, kad negalima tylėti, reikia ištiesti ranką baltarusiams, pasiūlyti planą krizei pašalinti.
Susidaro įspūdis, kad ryžtingai pasielgęs užsienio politikoje, Nausėda ketina panašiai elgtis vidaus politikoje, išsklaidyti regimybę, kad jis silpnas, bevalis vadovas, iš kurio kai kurie ministrai, kaip A. Veryga, atvirai tyčiojasi.
Ketinimai sveikintini, bet jų įgyvendinimas bus sudėtingas. Nemaža užsienio politikos dalis, ta, kurį sulaukia daugiausia dėmesio iš užsienio spaudos, iš esmės yra deklaratyvi. Lietuva nuosekliai kritikuoja Rusiją (susidaro įspūdis, jog užsienio reikalų ministras Linkevičius kelis kartus per savaitę išreiškia priekaištus), bet be jokio poveikio. Maskva nereaguoja, nes laiko Lietuvą maža ir nereikšminga šalimi.
Vidaus politikoje padėtis yra kita. Vos prezidentas ištaria žodį, valdantieji ar opozicija skubės sureaguoti, kartais sveikins prezidentą, dažniau kritikuos. Tai buvo itin akivaizdu po jo interviu su BNS prieš kelias savaites.
Konservatorių pasipiktinimą sukėlė jo užuomina, kad jis nebūtinai Vyriausybės formavimą patikės partijai, kuri surinks daugiausia mandatų.
Pasak de facto partijos pirmininkės I. Šimonytės, yra tam tikra demokratijos tradicija, pagal kurią Vyriausybės formavimas turi būti skiriamas tiems, kurie gauna didžiausią pasitikėjimą rinkimuose.
Konservatorių susirūpinimas suprantamas. Dešniosios politinės partijos nesurinks daugiau balsų negu kairės jėgos, bet, jei joms būtų suteikta pirmoji galimybė sudaryti valdančiąją koaliciją, jos gal galėtų įtikinti socdemus prisijungti. Jei kairiosios partijos gaus kvietimą sudaryti Vyriausybę, konservatoriai net nebus pakviesti į derybų puotą.
Konstitucija prezidentui palieka atviras rankas šiuo klausimu. Be to, jau egzistuoja precedentas. Nors per 2000 m. daugiausia balsų gavo A. Brazausko socialdemokratinė koalicija, prezidentas V. Adamkus Vyriausybės formavimą patikėjo Liberalų ir Naujosios sąjungos lyderiams.
Toks sprendimas pateisinamas. Tarkime, kad konservatoriai surenka daugiausiai mandatų, 35, jų dešinieji partneriai dar 15, o kairieji kartu sudėjus turi per 60. Tokiu atveju galima teigti, kad rinkėjai išreiškė norą, kad kairieji valdytų.
Net didesnį šurmulį sukėlė prezidento pasisakymas, kad jis bus gerokai reiklesnis kandidatams į ministrus negu lyg šiol buvo, ir kad juos skirs tik įsitikinęs, kad jų nuostatos dera su jo gerovės valstybės koncepcija.
Vargu, ar Nausėda gebės įgyvendinti šią nuostatą. Verta prisiminti, kad atkaklios D. Grybauskaitės pastangos užkirsti kelią Darbo partijos dalyvavimui valdžioje ilgainiui subliuško.
Kokie bebūtų prezidento lūkesčiai, daugumą Seime turinčios partijos sudarys Vyriausybę, kuri labiau atspindės jų, o ne prezidento norus.
Taip ir turėtų būti, nes Seimo rinkimuose renkamas Vyriausybę sudarantis Seimas, o ne prezidentas.
Nausėda teisingai nurodo, kad jis yra aktyvus vidaus politikoje, ir tuo skiriasi nuo savo pirmtakų. Pritariu nuostatai, kad prezidentai turėtų pagal savo išgales dalyvauti nustatant vidaus politikos gaires, nes vidaus politika labiausiai veikia Lietuvos piliečių gyvenimą ir gerovę. Bet turi tai daryti apdairiai, netapti don kichotais, kovojančiais su vėjo malūnais.
Prezidentas gali atmesti kandidatus į ministrus, ne tik vieną, gal net šešis, septynis. Bet kuo ilgiau tęsis atmetinėjimo procesas, tuo ilgiau neturėsime naujos Vyriausybės.
Tokiu atveju nukentės valstybė, nes dabartinėmis pandemijos sąlygomis ilgesnis interregnum nėra pageidautinas. Nukentės ir prezidento populiarumas, nes žmonių dauguma laikys jį atsakinga už politinį patą. Be to, geriausi kandidatai bus pirmiausiai siūlomi į ministrus, juos atmetus, reikės tenkintis silpnesniais.
Pasak Nausėdos, jis baigia konkretizuoti savo gerovės valstybės schemą. Susitikęs su konkrečiais kandidatais, jis ketina pateikti savo raidos matymą, diskusijose su jais, „mes kalbėsime, ar mano nuostatos ir jų nuostatos atitinka ir ar iš esmės būtų galimas toks bendradarbiavimas.“ Tai puikiai skamba, bet yra nerealistiška, jei siekiama nuoširdaus pritarimo, o ne tik galvos linktelėjimo.
Nausėdai užtruko daugiau negu metus išvystyti savo gerovės valstybės koncepciją. Jos įgyvendinimas bus sudėtingas, bus įvairių, ne visada lengvai suderinamų tikslų, reikės nustatyti prioritetus, spręsti kaip ir kokia apimtimi juos finansuoti, ir kuriuos mokesčius didinti reikalingoms lėšoms surinkti. Negalima tikėtis, kad kandidatas į ministrus gebės per kelias dienas ar savaites nuosekliai susipažinti su koncepcija, ir sąžiningai atsakyti, ar jai pritaria, ar ne. Be to, politikoje, kaip ir kare, trintis, tos nelauktos smulkmenos apsunkina net paprasčiausius dalykus, verčia keisti planus.
O jei įvyktų stebuklas ir rinkimus laimėtų Liberalų sąjūdis, kuris griežtai priešintųsi bet kokiam mokesčių didinimui, ar prezidentas turėtų moralinę teisę visiškai ignoruoti juos, taigi ir rinkėjų valią?
Yra dar vienas svarbus momentas. Tik vieną kartą, būtent 1992 m., vyko pirmalaikiai rinkimai. Frakcijų ir vyriausybių sudėtis keičiasi, bet Seimas iš esmės lieka, ne itin daug pakitęs. Jeigu sudarant Vyriausybę, kiltų didelė konfrontacija tarp valdančios daugumos ir prezidento, tarpusavio santykiai būtų apnuodyti, ilgesnį laiką tvyrotų įtampa, gerokai sumažėtų tikimybė, kad prezidentui pasisektų įgyvendinti planus. Dėl gerovės valstybės galima ją sužlugdyti.
Nausėda jau patyrė, kaip nelengva įtikinti tariamai draugišką Seimą palaikyti jo planus, būtų gerokai sunkiau laimėti priešiškai nusiteikusio Seimo pritarimo.
Vidaus politika, skirtingai nuo užsienio politikos, iš esmės nėra deklaratyvi. Trintis tarp prezidento ir Seimo neišvengiama, kaip be jos neapsieina nei Vyriausybės, nei politinės partijos, nei šeimos. Svarbu ją suvaldyti, o tam reikia ne valios demonstravimo, o praktinės išminties. Sudarant Vyriausybę paaiškės kiek jos turi prezidentas. Bet protingo bei nuosaikaus prezidento planus gali sužlugdyti piktybiškai nusiteikęs Seimas, kuris gali elgtis kaip premjeras Skvernelis, įžūliai plepėjęs 20 minučių, kad nereikėtų atsakyti į Seimo klausimus.