Pabandysiu jas atpainioti ir iškelti atskirai, nes ši istorija išties labai daug gali mums papasakoti ne apie brolius Lavrinovičius, bet apie mus pačius.

Tai toli gražu ne pirma reklama, kurioje šie sportininkai vaidina, ir taip pat – ne pirmas su tuo susijęs skandalas.

Pirmadienį atlikėjai Jurgis Didžiulis su žmona Erica Jennings socialiniuose tinkluose pasidalino pasipiktinimo žinute dėl to, kad toks reklaminis veidas žeidžia jų, kaip bendrovės klientų, jausmus, todėl atlikėjų šeima atsisako „Telia“ paslaugų. Lygiai tokį patį visuomenėje plačiai nuskambėjusį pasipiktinimą Jurgio ir Ericos šeima buvo paskelbusi 2014 metais, kuomet broliai filmavosi kito mobiliojo ryšio operatoriaus – „Bitė Lietuva“ – reklamoje.

Taigi, pirmoji problema – „Telia“ neįvertino reklamos rizikos. Prisipažinsiu, pamačiusi afišas, kilstelėjau antakį – galima buvo eiti lažybų, kad Didžiuliai arba kas nors kitas prabils ir šįkart. Pati dirbdama ryšių su visuomene konsultante esu net porą klientų atkalbėjusi nuo brolių minėjimo pranešimuose ir reklamose, tiesa, labai ilgai klientų įtikinėti nereikėdavo. Rizika yra, ji didelė, o žinomų žmonių, tų pačių krepšininkų – nors vežimu vežk, tad tikrai yra iš ko rinktis saugų ir visiems simpatišką reklaminį veidą.

Kodėl taip neatrodė „Telia“ rinkodaristams? Esu beveik tikra, kad istorija pasikartojo panašiai, kaip su „Bite“. Pirmojo skandalo metu aš dirbau šioje bendrovėje, tik buvau dekretinėse atostogose ir žinoma, kad reklamą pamačiau jau eteryje, skandalo sūkuryje.

Tąkart, pamenu, klausiau pavadavusių komunikacijos kolegų – kodėl gi jie viso neįvertino, juk tai atrodė daugiau nei akivaizdu? Man pasiguodė, kad ryšiai su visuomene, kaip dažnai nutinka, anuomet reklamą pamatė jau tada, kai ji buvo sumontuota, o į pastabas, esą brolių praeitis kelia reputacijos riziką, bendradarbiai numojo ranka. Galiu beveik guldyt galvą, kad „Telia“ koridoriuose taip pat nuskambėjo kažkieno plonytis balselis „o gal nelipkim ant grėblio“, bet buvo greitai nutildytas: „Baikit, nemanau.“ Ir be reikalo.

Galiu beveik guldyt galvą, kad „Telia“ koridoriuose taip pat nuskambėjo kažkieno plonytis balselis „o gal nelipkim ant grėblio“, bet buvo greitai nutildytas: „Baikit, nemanau.“ Ir be reikalo.
Rūta Latinytė

Antra problema – buvusių kalinių integravimas į visuomenę. Bėda čia yra todėl, kad tai – Lavrinovičiams neaktuali problema. Jie nėra iš visuomenės gyvenimo išstumti, bedarbiai, sunkiai galą su galu suduriantys buvę kaliniai, kurių reabilitacija ir grąžinimu į gyvenimą reikėtų rūpintis. Jų likimo (priešingai negu nuketėjusios merginos) kalėjimas nesugriovė, tačiau vis kiša pagalius reputacijai, todėl ne apie kalinių integravimą, o apie reputacijos nuplovimo galimybę ir reikėtų diskutuoti.

Trečia problema – nepriekaištingos reputacijos klausimas įstatyme. Valstybės tarnybos įstatyme apie reputaciją išvardintos net aštuonios sąlygos, tarp kurių – ir tyčinio nusikaltimo padarymas. Brolių gynėjams aktualus klausimas – esą pasibaigus teistumui šis punktas nebegalioja, o ir reklama – tai ne valstybės tarnyba, kas nori, tas reklamuojasi. Žinoma! O kas nori – tas piktinasi. Nes nėra jokio draudimo ir žodžio laisvės ribojimo, kuris neleistų priminti apie kriminalinę praeitį, padarytus nusikaltimus ir kitas reputacijos dėmes.

Ketvirta problema – reputacijos klausimas visuomenėje. Štai čia jau kalbame ne apie išnykusį/neišnykusį teistumą, o apie visuomenės atmintį, kuriai negalioja jokie terminai ar senatis. Mes iki šiol prisimename karo laikų nusikaltimus ir už juos smerkiame. Reikalaujame viešinti KGB sąrašus (net jei juose esantis žmogus nieko nenuveikė), o už „senelio stribo“ nuodėmes mėgstame pasmerkti net jų anūkus. Štai čia prieiname prie dar vienos problemos – dvigubų standartų.

Prisimenate septyniolikmetę bandžiusį išprievartauti jurbarkietį? Kaip manote, ar jam kada nors pavyks tapti visų mylima žvaigžde, o gal žymiu politiku, filmuotis reklamoje ar atsidurti ant „Žmonių“ viršelio? O juk jis net nesėdo už grotų, o ir prievartauti „tik“ kėsinosi.
Rūta Latinytė

Penkta problema – dvigubi standartai. Prisimenate septyniolikmetę bandžiusį išprievartauti jurbarkietį? Kaip manote, ar jam kada nors pavyks tapti visų mylima žvaigžde, o gal žymiu politiku, filmuotis reklamoje ar atsidurti ant „Žmonių“ viršelio? O juk jis net nesėdo už grotų, o ir prievartauti „tik“ kėsinosi, be to vienas, ne su grupe draugų. Nepavyks. Tokią praeitį informacijos nepamirštantis internetas jam primins kiekviename viešame žingsnyje ir niekas net nebandys pakovoti už „buvusio nuteistojo“ reabilitaciją. Bet nusikaltimą padarę Lavrinovičiai jau tuo metu buvo populiarumo įkalnėje – amoralių, tačiau talentingų krepšininkų troško ne tik „Alitos“ komanda, bet ir šalies rinktinė.

Įmesti taškai ir sutriuškinti varžovai krepšinio religijos šalyje buvo ir liko aukščiau asmeninių paklydimų. Šis fenomenas galioja ne tik žymiesiems krepšininkams. Posakis „kaip nuo žąsies vanduo“ Lietuvoje yra sėkmingai pritaikomas būtent žymiems žmonėms, tarp jų – praeityje prasižengusiems ir net teistiems politikams ar me too skandaluose minėtiems šou verslo atstovams. Tai atveda prie dar vienos problemos – reputacijos kartelės.

Šešta problema – nepataisomos reputacijos kartelė. Tai yra nerašyta taisyklė, kuri apibrėžia, kokio lygio nusikaltimą žymiam ir mėgstamam žmogui visuomenė dar yra linkusi atleisti, o nuo kokio lygio jau yra peržengiama raudona linija visiems laikams.

Paimkime sektiną pavyzdį iš Vakarų, pirma pasitaikiusi antraštė: „Atsistatydino Vokietijos gynybos ministras Karlas-Theodoras zu Guttenbergas – taip jis pasielgė išaiškėjus, kad ministras nuplagijavo nemažą dalį savo disertacijos, informuoja BBC“. Dar keli paliko viešąjį gyvenimą dėl viršyto greičio. Pas mus gi ministrų mokslo diplomų klausimai nėra tokie svarbūs (Viktoro Uspaskicho ir Gedimino Kirkilo istorijos). Eismo įvykiai irgi ne tragedija – į televizijos eterį žada sugrįžti mirtiną avariją sukėlęs laidų vedėjas. Tiesa, jo nusikaltimas buvo netyčinis ir tikromis ašaromis apraudotas, bet kuriuo atveju, kaip matome – atleistinas.

Atleidimas pats savaime nėra blogas reiškinys, tačiau jis labai daug pasako apie visuomenę – ką ji yra linkusi atleisti, ir ko – ne. Kas yra laikoma sunkiu nusikaltimu (ne įstatymuose, o žmonių sąmonėje), o kas – ne. Jei broliai būtų išžaginę ne 17-metę merginą, o dešimtoką vaikiną – ar juos filmuotų reklamoje? Ar gerbėjai reikalautų atleisti praeities kaltes? Dabar gi ne tik atleidžia, bet ir neigia nusikaltimą.

Atleidimas pats savaime nėra blogas reiškinys, tačiau jis labai daug pasako apie visuomenę – ką ji yra linkusi atleisti, ir ko – ne. Kas yra laikoma sunkiu nusikaltimu (ne įstatymuose, o žmonių sąmonėje), o kas – ne.
Rūta Latinytė

Jei negaila laiko – galima paskaitinėti komentarus, kuriuose rasime daugybę tokių, kurie išvis netiki brolių kalte, net ir pripažinta teismo. Grįžtant prie Lavrinovičių – jų ašarų ir atsiprašinėjimo niekad nebūtų per daug, bet jau seniai nesimato, nes mūsų visuomenėje to, kaip matome – ir nereikia. Gerbėjai gina, reklamų kūrėjai samdo, vadinasi tai nebuvo per sunkus nusikaltimas. Vietoje atsiprašymų – grasinimai tiems, kas juodą istoriją primena.

Septinta problema – užsipulti kritikus. 2012 metai, pranešama, kad Lavrinovičių giminės iškeltą civilinę bylą dėl knygos „Broliai Lavrinovičiai. Po nuopuolio – į šlovės viršūnę“ ieškovai su leidėjais ketina užbaigti taikos sutartimi.

Šiaip ne taip. 2020 metai, žinoma teisininkė Rasa Vaičekauskytė savo paskyroje pasidalina raginimu broliams ir bendrovei „Telia“ paduoti į teismą pačius Didžiulius dėl reputacijos griovimo ir dėl to patirtų išlaidų. Ne, tai ne viduramžių Saudo Arabija, tai XXI a. Lietuva. Kaltę, pasirodo, galima versti ne įvykdyto nusikaltimo autoriams, bet apie jį priminusiems piliečiams. Ir, be abejonės – nukentėjusiajai.

Aštunta problema – „pati kalta“. Lavrinovičių reputaciją ginantys komentatoriai pamiršta, kad jų įvykdytas nusikaltimas – tai ne mašinos vagystė, ne kontrabanda ir ne koks menkas kyšis. Čia, žinoma, ironizuoju. Problema yra tai, kad seksualinių nusikaltimų išaiškinimas pas mus vis dar yra labai komplikuotas.

Ne taip seniai savo „Instagram“ paskyroje Vilniaus policijos pareigūnas rašė: „Mažiau lakt reikia ir raitytis ir nieko nebus.“ Apie trumpą sijoną, kaip lengvinančią aplinkybę prievartautojui, vis dar galima išgirsti ir iš teisėjų. Tenka liūdnai konstatuoti, kad reputacijos atžvilgiu, savo vardą Lietuvoje nepataisomai susigadina ne žymus žmogus, padaręs nusikaltimą, bet jo auka.

Tokių pašaipų sulaukė moterys, prakalbusios apie politiko K. Pūko priekabes, me too istorijas apie Šarūną Bartą, Joną Vaitkų ir kitus papasakojusios menininkės, net ir nuo smurto nuketėjusi septyniolikmetė jurbarkietė savo adresu sulaukė ir grasinančių žinučių, ir paniekos kupinų interneto komentarų.

Šioje vietoje ir sustosiu, nors apie visuomenę šis skandalas, kaip lakmuso popierėlis, galėtų papasakoti dar daugiau – ir apie rinkimus, ir apie selektyvią panieką vieniems, bet ne kitiems Lietuvoje gyvenantiems kitataučiams, ir dar daugiau.

Manau, pati svarbiausia čia yra nusikaltėlio ir aukos likimo bei reputacijos problema. Būsiu griežta: kol negalime įveikti seksualinių aukų stigmatizavimo, tol neturime moralinės teisės verkti dėl prievartautojų reputacijos plovimo ir nuodėmių užmaršties. Apginkime aukas, tada galėsime rūpintis ir „vargšelių“ nusikaltėlių likimu atlikus bausmę. Ne atvirkščiai.