„Su Dangaus Karalyste yra panašiai kaip su šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs su darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną.

Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: „Eikite ir jūs į mano vynuogyną, ir, kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“ Jie nuėjo. Ir vėl išėjęs apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat padarė.

Išėjęs apie vienuoliktą, jis rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: „Ko čia stovite visą dieną be darbo?“ Tie atsako: „Kad niekas mūsų nepasamdė.“ Jis taria jiems: „Eikite ir jūs į vynuogyną.“

Atėjus vakarui, vynuogyno šeimininkas liepia ūkvedžiui: „Pašauk darbininkus ir išmokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais!“ Atėję pasamdytieji apie vienuoliktą valandą gavo po denarą.

Prisiartinę pirmieji manė daugiau gausią, bet irgi gavo po denarą. Imdami jie murmėjo prieš šeimininką ir sakė: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.“

Bet jis vienam atsakė: „Bičiuli, aš tavęs neskriaudžiu! Argi ne už denarą susiderėjai su manimi? Imk, kas tavo, ir eik sau. Aš noriu ir šitam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nejaugi man nevalia tvarkyti savo reikalų, kaip noriu?! Ar todėl šnairuoji, kad aš geras?!“ Taip paskutinieji bus pirmi, o pirmieji – paskutiniai.“ (Mt 20, 1–16)

Origeno iš Aleksandrijos († apie 254) homilija

Toliau patyrinėkime, kaip neatsitiktinai šeimininkas paskirsto darbą vynuogyne penkiems darbininkų būriams. Pirmam būriui skyrė darbą, kuomet „anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“, antram – kai „išėjęs apie trečią valandą pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo“, trečiam ir ketvirtam – kai „vėl išėję apie šeštą ir devintą valandą, jis taip pat pasielgė“, o penktam – apie vienuoliktą valandą, kuomet „išėjęs rado dar kitus bestovinčius ir taria jiems: ko čia stovite visą dieną be darbo?“.

Žiūrėk, ar negali sakyti, kad pirmasis būrys nurodo Adomą ir pasaulio sukūrimo laikus? Mat išėjęs anksti rytą Šeimininkas tarytum pasamdė Adomą ir Ievą, idant jie dirbtų dievobaimingumo vynuogyną. Antrasis būrys žymi Nojų ir su juo sudarytą sandorą, trečiasis – Abraomą, o kartu ir kitus protėvius iki Mozės, ketvirtasis – Mozę, visa, kas įvyko Egipte, ir dykumoje duotą įstatymą, o paskutinis būrys – Jėzaus Kristaus atėjimą apie vienuoliktą valandą.

Be to, anot šio palyginimo vienas žmogus, šeimininkas, penkis kartus ėjo dėl šio pasaulio reikalų, kad pasiųstų į vynuogyną „neturinčius ko gėdytis, teisingai aiškinančius tiesos žodį darbininkus“ (2 Tim 2, 15) dirbti jo darbų. Mat vienas Kristus, ne sykį nusileidęs pas žmones, kaskart pasirūpindavo pašaukti darbininkų.

O sugebantis tegu ištiria, ar penki darbininkų būriai negalėtų atitikti jutiminio pasaulio, taip pat ir tų, kurie darbą pradeda nuo pojūčių. Toks tesilavina, nors ir ne kiekvienas norės tai, kas pasakyta, pripažinti esant tiesos teiginiais.

Mat galima būtų sakyti, kad pirmasis pašaukimas atitinka lytėjimą, kadangi moteris žalčiui persakė, ką liepęs Dievas: „Nevalgykite nuo jo ir jo nelieskite“ (Pr 3, 3). Antrasis pašaukimas atitiktų uoslę, nes pasakytą apie Nojų: „Viešpats užuodė malonų kvapą“ (Pr 8, 21).

Skonį reikėtų sieti su Abraomu, nes vaišindamas angelus jis patiekia jiems pelenuose keptos kvietinės duonos ir švelnų veršiuką (Pr 18, 6–7), klausą – su Moze, nes tuomet iš dangaus pasigirdo Dievo balsas, o regėjimą, garbingiausią iš visų juslių, – su Kristaus atėjimu pas žmones, nes tuomet jie regėjo Kristų „palaimintomis akimis“ (Mt 13, 16).

Taigi ir šitaip, – arba proto arba, jei kam labiau patiktų, tikėjimo tiesų ugdymo dėlei, – galime suprasti penkis pašaukimus.