Prisipažinsiu, kad sureaguoti į šį klausimą mane privertė priešrinkiminiai politikų debatai. Švietimo klausimas juose beveik vieningai skelbiamas prioritetiniu. Ir tai jau labai neblogas ženklas. Bet reakciją iššaukė atsakymų banalumas arba paviršutiniškumas.
Dalis atsakančiųjų tiesiog konstatuoja faktus arba siūlo daryti kitaip, daryti geriau. Apie jokius sprendimo metodus, sisteminį požiūrį, logines sąsajas ir programinį nuoseklumą ten net negalima kalbėti. Tai pati trivialiausia politinio populizmo forma.
Dalis konstruktyvesniųjų mato sistemines problemas ir siūlo rimtesnius sprendimus – išlaisvinti mokytojo galimybę spręsti, keisti mokyklų tinklą, keisti apmokėjimo sistemą. Pripažįstama ir akivaizdi tiesa, kad švietimo turinys nebeatitinka tikrovės ir naujų socialinių ar psichologinių iššūkių.
Vis dėlto, visame šiame bandyme kalbėti apie švietimą kaip prioritetinę sritį aš matau labai daug bandymų išspręsti problemą dėliojant skaičius, stumdant resursus, keičiant mokyklų tinklą, mokinių skaičių. Daug technokratinių sprendimų, kurie išties gali pataisyti situaciją konkrečiose uždarose sistemose, tačiau mažai ką bendro turi su autoriteto, prestižo ar prioriteto sąvokomis.
Kiek mokytojų reikia Lietuvai, kad švietimas būtų geras? Kiek mokinių reikia Lietuvai, kad švietimas būtų geras? Kokia turi būti mokytojo alga, kad jis pasiektų prestižo lygmenį? Kiek mokyklų panaikinti, o kiek pastatyti, kad viskas būtų gerai ir sistema veiktų sklandžiai? Visi šie kriterijai yra nuolat kintantys. Visi jie – susitarimo ir perskaičiavimo reikalas.
Problema glūdi pačiame požiūryje į švietimą ir mokytojo vaidmenį. Beveik visose diskusijose apie švietimą glūdi nutylėtas požiūris, kad tai yra sritis, kurią reikia užkimšti pinigais, optimizuoti, aptvarkyti, surasti tinkamus administracinius, vadybinius sprendimus ir paleisti savieigai.
Suprask, per šį dešimtmetį išspręsime švietimo problemas, paversime mokytoją visuomenės lyderiu ir galėsime judėti prie kitų klausimų. Reikia tik užmesti akį į Suomijos ar kitos savąjį švietimo modelį atradusios valstybės planus.
Švietimą kaip prioritetą aš suprantu kiek kitaip. Tiksliausiai švietimo funkcionavimą mūsų laikų visuomenėje yra nusakęs Leonidas Donskis, teigdamas, kad „švietimas yra savęs koregavimo laukas ir šitame pasaulyje, kuriame viskas labai greitai kinta, yra būtina nuolatos kritiškai save įvertinti“.
Taigi, išspręsti švietimo klausimo ir palikti jį savieigai nepavyks. Koks tada turėtų būti valstybinis požiūris į švietimą? Švietimo misija turi tapti integralia įvairių valstybės sričių dalimi. Kitaip sakant, švietimas turi tapti valstybės strategijos pagrindu, o išsilavinęs žmogus – sėkmės rodikliu.
Ir tai negali būti deklaratyvus rūpestis bei tikinimas, kad švietimas išties yra svarbiausia. Ši misija turi būti pagrįsta darbais, faktais ir asmenine atsakomybe.
Kalbėdami apie Suomijos pavyzdį daugelis bando atrasti struktūrinius sėkmės rodiklius. Bet autoritetas ar prestižas nesukuriami tinkamai išdėsčius suolus ar suradus optimalų mokinių skaičių klasėje. Ne visada autoritetas koreliuoja netgi su gerais rezultatais. Nutylėta tiesa yra ta, kad Suomijoje atsakomybę už švietimo sistemos sėkmę prisiėmė ne tik mokytojai ar švietimo biurokratai, bet ir pati visuomenė.
Politikas negali tikėtis sėkmingos švietimo reformos ar švietimo prioritetizavimo, jei čia pat nusisukęs jis kvailina savo rinkėjus ar visuomenę, manipuliuoja faktais, žaidžia galios žaidimus bei išnaudoja kitų neišsilavinimą ar nežinojimą.
Verslininkas negali tikėtis pasirinkimo darbo rinkoje, jei švietimo įstaigas jis mato kaip parengimo karjerai centrus, o darbą tik kaip konkrečios funkcijos atlikimą.
Mokytojo autoritetą sustiprinti padėtų tai, kad viešas kalbėjimas apie švietimą nesiskirtų nuo veiklos. Kad švietimas būtų suprantamas kaip sėkmės garantas.
Kad mokslas būtų vertinamas kaip sprendimų priėmimo pagrindas. Kad mokykla būtų suprantama ne kaip stotis prieš išėjimą į darbo rinką, o kaip, Leonido Donskio žodžiais, vieta, kurioje veiksmas neatskiriamas nuo teorijos.
Mes gyvename keistomis sąlygomis, kai viena vertus visi politikai sutaria dėl to, kad mokytojui reikia pagelbėti, bet kita vertus mokytojas nuolat yra tempiamas į tą erdvę, kurioje jo dėstoma teorija žymiai skiriasi nuo tikrovės.
Kol mokytojas bando įtikinti, kad matematika yra reikalingas mokslas, suteikiantis ne tik operavimo skaičiais, bet ir loginio mąstymo pagrindus, viešoji erdvė tikina, kad nei matematika, nei loginis mąstymas nėra sėkmės ar sėkmingų sprendimų priėmimo pagrindas.
Kol mokytojas pasakoja kaip svarbu būti pilietiškam, dalyvauti demokratiniuose procesuose, politiniai lyderiai rodo, kad nusišalinimas ar manipuliavimas irgi yra puiki strategija. Kol mokytojas bando papasakoti platų istorinį vaizdinį, kuriame lietuvių tautai tenka įvairialypės rolės, viešojoje erdvėje kalbama apie būtinybę matyti tik herojiškąją dalį.
Pokytis švietime neįvyks, jei nebus sutarta dėl bendro įsipareigojimo švietimui ir mokslui. Papildant Vilniaus universiteto rektoriaus Rimvydo Petrausko išsakytą mintį, kad mokslui skirtos eilutės turi atsirasti ne tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje, galima pridurti, kad ir švietimo misija turi tapti ne tik vienos ministerijos, bet visų institucijų ar organizacijų veiklos kontekstu.
Jei iš tiesų norime švietimo kaip prioriteto, o mokytojo kaip visuomenės autoriteto, tai viską persmelkianti ir visus sprendimus filtruojanti švietimo idėja yra būtina sąlyga. Tada ir mokytojas neatrodys atitrūkęs nuo tikrovės ar nuo visos jo atstovaujamos sistemos. Ne konkretaus dydžio uždarbis, o jo atliekamas darbas ir aiškiai suprantami tikslai kurs teigiamą įvaizdį ir palaipsniui stiprins profesijos autoritetą.