Tarsi po nusikaltimo egzistuotų normalus gyvenimas, tarsi nusikaltęs būtum kuo nors daugiau nei nusikaltėliu ir galėtum tikėtis ko kita nei amžina gėda, purvas ir tamsa (pamirškite talioną, XXI amžiuje bausmė turi būti begalinė, o nusikaltimu pelnyta tapatybė, net jei nieko panašaus daugiau nebedarytum, net jei turtą išdalintum vargšams, vaikščiotum basas, padovanotum kenčiančiam nepažįstamajam inkstą ir už maistą dirbtum senelių namuose sanitaru – nenuplaunama, visa apimanti, totalinė).

Tokios reklamos užsakovai nežiūri į smurtą rimtai. Dar baisiau: jie jį heroizuoja, išstatydami mums smurtautoją moraliniu autoritetu! (Mes tai dar kaip nors, bet jaunimas! Jis gi nemąsto: pamatys Lavrinovičių gyvą, sveiką, su kostiumu – ir kad puls smurtauti!)

Normalus gyvenimas po to gal ir galimas, – prataria nuosaikesni. – Ir iš darbo atleisti, skurdui pasmerkti ar įdagu paženklinti nereikia, gal. Bet į „normalų gyvenimą“ neįeina tapimas žvaigždėmis ir sektinais pavyzdžiais: keliauk sau į gatvę, bet tik ne į reklamą. Nes reklama – tai vieta, kurioje gimsta moraliniai autoritetai. Moraliniai. Autoritetai. Rimtai.

Štai kur jie – reklamoje, štai kas juos padaro – reklama. (Už stulbinačio kvailumo teiginį, jog būti krepšininku – lygu būti moraliniu autoritetu, kvailesnis yra tik šis: net ir krepšininku būti nebūtina – būtina ir pakankama atsidurti ekrane arba plakate, tiesiog. O tada visi tavo poelgiai ir visos savybės – gėris, siekiamybė ir sektinybė automatiškai.)

Už stulbinačio kvailumo teiginį, jog būti krepšininku – lygu būti moraliniu autoritetu, kvailesnis yra tik šis: net ir krepšininku būti nebūtina – būtina ir pakankama atsidurti ekrane arba plakate, tiesiog. O tada visi tavo poelgiai ir visos savybės – gėris, siekiamybė ir sektinybė automatiškai.
Nida Vasiliauskaitė

Ir kartoja, įkandin influencerių (kurie irgi kartoja – iš paruoštuko), išsilavinusi minia šitą mantrą, ir sustoja prie jos patenkinta: toliau – nei žingsniuko (kam gi galvoti, jeigu už mus galvoja kažkas, kas galvoja netgi už influencerius?). Pats laikas jį žingtelėti, paklausti: ir kaip gi užtikrinti netapimą žvaigžde tęsiant „normalų gyvenimą“, jeigu į tą normalų gyvenimą kai kuriems individams įeina ko nors darymas gerai?

Tarkime, kartą nusikaltęs krepšininkas toliau žaisti krepšinį gali, bet tik blogai (nes jei žais gerai – gaus viešumo, publika jį mylės ir, pasak naujosios viešumos logikos, ne už žaidimą, suprantama, o tik už tai, kad anas kažkada nusikalto, o nusikaltimas, pasirodo, niekaip nesunaikina taiklumo ar greitumo)?

Arba gal gali ir gerai, bet tik kieme? Arba – tik su slidininko kauke ir be pavardės ant marškinėlių? Arba tik su pavardės vietoje užrašu „Prievartautojas!“ (atsargiai: taip šitas žodis turi gerus šansus būti reabilituotas, reklaimintas)? Arba, kai įmes Lavrinovičius, reikia sakyti „Kamuolys buvo įmestas!“ jo neminint? Arba priskirti jo metimą kam nors kitam?

Kuris variantas – geriausias? Kuris patikimai apsaugotų nuo reklamos ir tapimo „pavyzdžiu jaunimui“? O gal negalima tik filmuoti ir fotografuoti, kaskart užtušuojant tą vietą pilkai? Arba tik labai smulkiu planu?

Neimti iš nusikaltimą praeityje padariusių (ar netgi apkaltintų be įrodymų: auka visada teisi, aukos parodymais abejoti nedera) žymių žmonių jokia proga interviu, nekviesti į laidas, taip pat nekviesti ir tų, kurie gali netikėtai šiuos paminėti kaip draugus ar jiems kuo nors svarbius?

Ar viso labo negalima tik į „Ežio“ ar „Nike“ plakatą? Interviu, metimų statistika, kadras stambiu planu tiesioginiame eteryje „moraliniu autoritetu“ nedaro, bet „Ežys“ – neabejotinai?

Tarkime, kartą nusikaltęs krepšininkas toliau žaisti krepšinį gali, bet tik blogai. Galima užsiimti savo mėgstama veikla, bet tik ne per gerai, kad neišgarsėtum, arba galima ir labai gerai – bet tik jei liksi nematomas ir neminėtinas. Patikimiausiai to galima pasiekti užsiimant būtent nemėgstama, neturinčia vidinių tobulumo standartų ir/ar socialiai nevertinama veikla.
Nida Vasiliauskaitė

Galima, vadinasi, užsiimti savo mėgstama veikla, bet tik ne per gerai, kad neišgarsėtum, arba galima ir labai gerai – bet tik jei liksi nematomas ir neminėtinas.

Patikimiausiai to galima pasiekti užsiimant būtent nemėgstama, neturinčia vidinių tobulumo standartų ir/ar socialiai nevertinama veikla: pakeiskime BK ir Konstituciją, sukurkime naują, vakarietišką, savo nuosavą „šudrų“ („neliečiamųjų“) kastą – žmonių, kurie, kartą „praradę garbę“, bus tabuizuoti, kurių kiekvienas padorus pilietis vengs vardo neprisimindamas – kad neišsiteptų.

Rimtai – tai to jūs norite, tai tą iš tiesų manote, kai kartojate į burnas įdėtas nesąmones apie „moralinius autoritetus“ ir „galios pozicijas“.

Beje, apie pastarąsias: gal galite atsakyti, koks yra „galios pozicijos“ minimumas ir kuo jis skiriasi nuo buvimo subordinuotu?

Jei teisus Michelis Foucault, kurio žodžiai sugedusio telefono keliu pasiekė jūsų ausis, tai galia yra viskas, kas esti, o ne-galios nėra.

Jei „galios pozicija“ – ne tik buvimas įžymiu ar buvimas laikomu įžymiu, ne tik reali paprastoji valdžia ir pinigai, bet ir „simbolinė“, susitraukianti iki lašo, kuriame ir darželio auklėtoja, mažo miesteliūkščio vietinių naujienų reporteris arba autobuso vairuotojas (ką jis ten pasikabino? gal šv. Georgijaus juostelę? siaubas, šitiek žmonių pamatys!) ima spindėti lyg galingas hegemonas, tai nėra Žemėje vietos, kurioje galėtumei ramiai įsikurti nesikėsindamas tapti „pavyzdžiu jaunimui“, o gal netgi pavojingu „moraliniu autoritetu“.

Kažkur namuose mėtosi, regis, 1919 metais išleista propagandinė knygutė „Dainos jaunimui“: visos teisingos, visos politiškos ir pilietiškos – visos nykios, apykvailės, pagal užsakymą, jau gimusios negyvos. Gal patys jas, dvidešimt pirmu amžiumi apgreidintas, ir dainuokite, o jau jaunimas – kaip nors.