Todėl 1995 m. kovo 1 d. sakydamas tiesiogiai Izraelio radijo ir televizijos transliuotą kalbą Izraelio parlamente Knesete Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas nulenkė galvą prieš Antrojo pasaulinio karo metais pražudytų Lietuvos žydų atminimą. Prezidentas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos už lietuvius, kurie Holokausto metu žydus žudė, plėšė.

Iš maždaug 208–210 tūkst. žydų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos buvo nužudyti 190–196 tūkst., didžioji dalis tarp 1941 m. birželio ir gruodžio mėn.

Sovietinės okupacijos metu vien 1940–1941 metais buvo ištremti į Sibirą 17485 Lietuvos piliečiai. Iš kurių 26,5 proc. žuvo tremties ir kalinimo vietose, o beveik 40 proc. tremtinių likimas nežinomas Dar 6606 Lietuvos gyventojų buvo suimti kaip liaudies priešai. Taigi viso 24091 Lietuvos žmonių buvo represuota, kurių nemaža dalis žuvo.

Ir Holokausto, ir sovietinių aukų skaičiai įspūdingi, tačiau Holokausto aukos neturėjo jokių galimybių išgyventi, o sovietinių represijų aukos, nors ir išvežtos į Sibirą lėtai mirčiai, galėjo turėti vilčių išgyventi. Tai patvirtina ir statistiniai duomenys: 33,5 proc. 1941 metų tremtinių grįžo į Lietuvą.

Koks gi buvo žydų bendruomenės elgesys 1940–1941 metais? Kalbant apie žydų vaidmenį 1940–1941 metais, būtina įsidėmėti, jog žydai komunistai kaip ir lietuviai komunistai buvo labai nedidelė bendro etnoso dalis. Žydai komunistai, Mopro nariai ir komjaunimas, žodžiu, komunistuojantis elementas vargu ar sudarė net vieną procentą visų Lietuvos žydų, kurių dauguma priklausė konservatyvių pakraipų judėjimams – judaizmui ir sionizmui.

Lietuvos istorikai S. Atamukas, V. Brandišauskas, L. Truska, S. Sužiedelis, L. Tatarūnas, A. Anušauskas, N. Maslauskienė ir kiti autoriai įvairiais aspektais aptarė žydų komunistų veiklą pirmame sovietinės okupacijos laikotarpyje. Pateikiu aukščiau paminėtų specialistų kai kurias įžvalgas

1939 m. pabaigoje Lietuvoje aktyviai veikė 1120 komunistų. Tarp jų buvo 670 lietuvių (beveik 60 proc.) ir 346 žydai (apie 31 proc.). Veikliausiems komjaunimo aktyvistams priklausė 165 žydai (ir 81 lietuvis), organizacijos politiniams kaliniams remti aktyvui priklausė 141 žydas (ir 90 lietuvių).

Dalis Lietuvos žydų, daugiausia sovietinių aktyvistų bei dalis jaunuomenės, pasinaudojo 1940 metų sovietinės okupacijos metu naujai atsivėrusiomis galimybėmis ir nedelsdami įsijungė į naujosios santvarkos statybas, Senieji komunistinio pogrindžio aktyvistai, tokie kaip Icikas Meskupas, Genrikas Zimanas, Mira Bordonaitė, nedelsdami įsitraukė į okupacinės valdžios struktūras, pradėjo eiti svarbias pareigas valstybės administracijoje, ūkyje ir net vidaus saugumo tarnybose.

I. Meskupas tapo LKP CK antruoju sekretoriumi, G. Zimanas – partijos spaudos organo „Tiesa“ vyr. redaktoriumi, M. Bordonaitė – LKJS CK antrąja sekretore. Jaunimas stengėsi įsitvirtnti administraciniuose postuose. Žydai aktyviai dalyvavo ir Sovietų sąjungos baudžiamosiose struktūrose. 1940 metais net 26 proc. visų NKVD darbuotojų centre, kuris buvo laikinoje sostinėje Kaune, ministerijoje, buvo žydai.

Iki 1940 m. rugpjūčio mėnesio iš naujai į NKVD priimtų 254 darbuotojų 92 (36,2 proc.) buvo rusai, 44 (17,3 proc.) – žydai, kiti – lietuviai. Tai sudarė žymiai didesnį procentą nei bendras komunistų skaičius pačioje žydų bendruomenėje. (1941 m. pradžioje dauguma NKVD bei NKGB darbuotojų jau buvo rusai. Pvz., sausio mėnesio pabaigoje iš 74 NKVD Vilniaus miesto valdyboje dirbusių komunistų, lietuvių buvo tik du, žydų – penki).

Apie LKP(b) žydų veiklą byloja ir jų reakcija į Lietuvos SSR NKGB valstybės saugumo vyr. mjr. P. Gladkovo 1941 m. gegužės 23 d. pasirašytą slaptą įsakymą apie trėmimų iš Lietuvos operacijų parengimą, kuomet buvo sudarytas ir operatyvinis štabas, turėjęs vadovauti operacijai, bei operatyvinės trejukės visose Lietuvos apskrityse.

Toks dokumentas negalėjo būti priimtas apeinant LKP(b) vadovybę, kurioje esantys žydai neprotestavo, taigi pritarė. Nors, kaip teigia V. Brandišauskas, „vardų sąrašo analizė leidžia teigti, kad operaciją turėjo vykdyti rusų tautybės NKGB “,bei „pateikti duomenys nepatvirtina teigimo, kad žydai atliko išskirtinį vaidmenį sovietizuojant Lietuvą“, galima neabejoti, kad būtent vietiniai sovietiniai aktyvistai geriausiai žinojo savo kaimynų politines simpatijas ir antipatijas ir labiausiai tiko sudarant įvairius, kad ir potencialiai nepatikimų ar represuojamųjų sąrašus.

1940 metų spalio mėn. prasidėjus LKP įjungimo į VKP(b) padalinio LKP (b) gretas, prasidėjo ir kandidatų iš LKP į LKP(b) atranka pagal kandidatų socialinę priklausomybę. Maskva nurodė priimti į LKP(b) tik darbininkus.

Aš nematau principinio skirtumo tarp partizanų generolo Jono Noreikos veiksmų ir LKP(b) veiksmų. J. Noreika, kaip apskrities vadovas savo įsakymu suvarė žydus į getą iš kurio jie buvo vežami mirčiai, o LKP(b) pasiuntė lietuvius lėtai mirčiai per Sibirą. F. Kukliansky nepasakė apie žydų dominavimą LKP(b) CK. Nepaaiškino ir ką veikė žydai NKVD struktūrose.
Aloyzas Sakalas

LKP Kauno miesto komiteto vadovai-žydai, nenorėjo prarasti vietų ir turėtos įtakos Lietuvos komunistų partijoje, todėl stengėsi nuslėpti faktą, kad dauguma žydų buvo amatininkai. Dėl to dar spalio pradžioje Kauno miesto komiteto organizacinio skyriaus vedėja Sara Šapiraitė-Meskupienė suklastojo pažymas ir darbininkais pavertė amatininkus, prekeivius, teisininkus ir kitus darbininkų klasei nepriklausančius asmenis. Ir taip jie tapo pilnateisiais LKP(b) nariais.

Pažymėtina, kad tokia taktika leido žydams išlaikyti daugumą Kaune ir iš jo valdyti, pasitelkus rusus, visą Lietuvą. Štai koks buvo Kauno komunistų tautinis sąstatas po atrankos:

Komunistų skaičius: 376
Lietuvių: 158
Rusų: 28
Ukrainiečių: 1
Baltarusių: 6
Armėnų: 1
Žydų: 180
Latvių: 2

Atskira kalba apie tuos žydus, kurie pasirinko NKVD-NKGB ir jose dirbo. Jeigu galima pateisinti žydų norą užimti šiltas vietas valstybės administracijoje, tai darbas okupacinėse represinėse struktūrose reiškia tik norą vykdyti okupantų valdžios užsakytas represijas. Tai negali būti pateisinama jokiais argumentais.

Tokiose struktūrose augo ir vystėsi partizanų naikintojas N. Dušanskis, žiaurumu pasižymėjęs NKVD tardytojas Ovsiejus Rozovskis, NKVD Lietuvoje kontražvalgybos vadovas A. Slavinas, sunaikinęs visą Žemaitijos rezistenciją, bei kiti.

Iš to, kas aukščiau pateikta, darytina išvada, kad Lietuvos žydai-komunistai 1940–1941 metais nebuvo abejingais okupantų veiklos stebėtojais. Jie buvo LKP(b) nariais ir aktyviai talkininkavo okupantams. O per Lietuvos Laikinosios sostinės LKP(b) skyrių vadovavo ir visai Lietuvai.

Dabar laikas pakalbėti apie Lietuvos žydų bendruomenės vadovės Fainos Kukliansky požiūrį į anų laikų įvykius. Laikyčiau jį vienašališku. Ji, kaip ir jos kolegos neanalizuoja ir nevertina žydų veiklos 1940–1941 metais tarsi tarp jų nebuvo piktadarių. Bet uoliai nagrinėja žymesnių lietuvių biografijas pasitelkdama genocido rentgeną.

Po A. Brazausko atsiprašymo logiška būtų laukti ir žydų vadovų atsiprašymo lietuvių tautos už tuos žydus, kurie aktyviai talkininkavo okupantams naikinant lietuvių tautą. Nebent jie laikomi ne nusikaltėliais, o žydų bendruomenės herojais.
Aloyzas Sakalas
Aš nematau principinio skirtumo tarp partizanų generolo Jono Noreikos veiksmų ir LKP(b) veiksmų. J. Noreika, kaip apskrities vadovas savo įsakymu suvarė žydus į getą iš kurio jie buvo vežami mirčiai, o LKP(b) pasiuntė lietuvius lėtai mirčiai per Sibirą. F. Kukliansky nepasakė apie žydų dominavimą LKP(b) CK. Nepaaiškino ir ką veikė žydai NKVD struktūrose.

Po A. Brazausko atsiprašymo logiška būtų laukti ir žydų vadovų atsiprašymo lietuvių tautos už tuos žydus, kurie aktyviai talkininkavo okupantams naikinant lietuvių tautą. Nebent jie laikomi ne nusikaltėliais, o žydų bendruomenės herojais.

Nemanau, kad tai padarys Izraelio vadovai, nes jiems Lietuva ne JAV, o tik nereikšminga valstybė. Bet tai galėtų padaryti ir žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky. Jei ji taip padarytų, tai nepaprastai pagražėtų jos politinis portretas, o santykiai tarp lietuvių ir žydų ženkliai pagerėtų.

Bet kurios tautos genocidas yra baisiausias nusikaltimas, bet jis negali būti stogu tos tautos nusikaltėliams.