Kuršių nerija yra išskirtinė tuo, kad nuo labai senų laikų žmonės, nematantys reikalo trintis su paprastais skeltanagiais gyventojais, pasistatė užtvarą Alksnynėje ir pradėjo leisti į Kuršių neriją tik savus su leidimais, na, ir dar tuos kelis šimtus ar tūkstančius gyventojų, kurie liko ten nuo pokario, kai Rytprūsių gyventojai Raudonosios armijos buvo išspirti ir deportuoti, o vietoje jų privežė visokių elementų be adreso ir be ypatingo prisirišimo prie gimtųjų vietų: bausmes atlikusių iš laisvųjų statybų, išėjusių į pensiją sovietinių karininkų bei kitų žmonių, kuriems nebuvo pritaikymo net Mažeikiuose ar Naujojoje Akmenėje.
Žinoma, ne visi buvo tokie, tačiau Kuršių nerijos pokarinė demografija ne mano sugalvota, tik apie tai nebuvo kalbama, nes anais laikais apie socialinius skirtumus kalbėti buvo nevalia, mat gyveno Tarybų Lietuvoje viena graži tarybinė šeima, kaip sakė rusų poetas propagandininkas Vladimiras Majakovskis, „vieningu dideliu žmonių bendrabučiu“.
Nomenklatūriniai poilsiautojai pasirūpino, kad Nidoje, Juodkrantėje ir kituose kaimuose nebūtų jokios pramonės, išskyrus žvejybą, kad jokia pramonė nedrumstų jų poilsio, per kopas įsakė nutiesti takus, kad nereikėtų minti smėlio brangiais jugoslaviškais batais iš spec. parduotuvių, ir pasirūpino, kad būtų pastatyti viešbučiai, kuriuos pavadino „poilsio namais“ ir „vilomis“, kur galima buvo apsigyventi tik su leidimais. Vietiniai gyventojai džiaugsmingai aptarnavo visą šį ūkį, nes prie pono stalo gera šliaužioti: vis nukrenta tai trupinys, tai kokia riekė, o kartais net ir visa vištienos kulšis.
Atėjo nepriklausomybė, ir daugelis galvojo, kad čia jau bus gerai: unikalus gamtos kampelis bus laisvas nuo visokių tų komunistų, visi galės apsistoti, kur tik leis kišenė, o vietiniai gyventojai iškart prisidūrė pajamų: ne tik galima buvo paklodes ir baldus vogti iš poilsianamio ir iš valdiškos virtuvės kompotus sau gvelbtis, bet ir patiems persikraustyti į skladukus ir malkines, o savo šlykščius sovietinius butus nuomoti miestiečiams, kurie litus seikėjo šimtais už naktį.
Tuo tarpu Neringos valdžia smagiai bičiuliavosi su Vilniaus valdžia. Vilniečiai ponai iš Algirdo Brazausko aplinkos bei vadinamų kūrybinių sąjungų šulai, nusipelnę meno veikėjai ir niekam nežinomų premijų laureatai čia toliau važinėjo atostogauti, ir todėl Vilniaus valdžia davė pinigus kuršių palikuonims ne tūkstančiais, bet sunkvežimiais – už juos buvo klojamos pirmosios Lietuvoje trinkelės, augo visokios brangios pamario pakrantės, už juos buvo statomos skulptūros, kurių kiekviena iš esmės buvo granito luitas su didele skyle ir pavadinimu „Vienatvės vėjas“, ir visiems susijusiems asmenims buvo gerai. Auksinis lietus taškėsi, kaip senovės graikų dievas Dzeusas, įsimylėjęs gražuolę Danaję ir nulijęs ant jos aukso lietumi ir tokiu būdu apvaisinęs savo geismo objektą.
Nepriėję prie įsisavinamų pinigų nidiškiai prekiavo gintarais, o jau visai krachaborų lygmens planktonas nuomojo prie pliažo skėčius nuo saulės ir duodavo dviračius valandai pavažinėti.
Buvo viena problema: sezonas trumpas, tris mėnesius pinigai byra, o ką daryti likusiu laiku? „Valdžia ką nors sugalvos“, kartoja sau nidiškiai jau trisdešimt metų. Geriausia idėja (nelabai gera, tik geresnės nebuvo) – statyti tiltą per Kuršių marias, kad nereikėtų mokėti už keltą ir taip „pritraukti turistus“, nors tas keltas nei buvo problema, nei yra problema (dar atpigino ekologinį mokestį iki penkių eurų nuo rugsėjo iki pavasario, nesuprasdami, kad visiems, išskyrus ubagus, nėra jokio skirtumo, ar penkis mokėti, ar penkiasdešimt).
Reikia pripažinti, kad valdžios sugebėjimai generuoti kvailybę yra nuolatiniai ir tenka visiems, ne tik lietuvių politikams: kažkada anglų ir prancūzų vyriausybės sugalvojo tunelį po Lamanšo sąsiauriu, kuris turėjo pagyvinti prekybą, turizmą, komerciją ir europinę vienybę.
Tunelį pastatė – statė ilgiau, negu buvo planuota, ir kainavo keliskart brangiau, negu žadėjo – lėšas įsisavino, ir jis ligi šiol sėkmingai veikia, nešdamas nuostolius abiem pusėms (nuostoliai būtų dar didesni, jeigu pradinės kapitalinės išlaidos būtų nenurašę, tada būtų reikėję dar ir bankams už paskolas atidirbinėti).
Dabar dar ir britai išstojo iš ES, ir nuostoliai išaugo dar labiau.
Ar gali būti Nida patraukli ištisus metus? Žinoma, gali. Tik ne nidiškio gebėjimams šios užduoties sprendimas. Čia tas pats, kas duoti jūsų katei užpildyti fizinio asmens pajamų deklaraciją. Deklaracija gali būti užpildyta, bet jūsų katinėlis tam profesiškai nėra pasirengęs.
Nidiškio protas yra vadovėlinis pavyzdys, kaip pavojinga yra silpna vaizduotė ir siauras pasaulio pažinimas (daugelis vietos gyventojų verda savose sultyse, tame 50 km ruože, nematę nė pasaulio, nei likusios Lietuvos, o jeigu jiems tą pasaulį parodytų, jie nieko nesuprastų, nes viskas, ką nidiškiai daro, tai nuolatos šmirinėja po miestelį su telefonais, prispaustais prie ausų, ir apkalbinėja vieni kitus).
Užuot pasirūpinę tuo, kad atvažiuotų labiau mokūs klientai, jie praplėtė kurorto bazę, pavertę senus skladukus, daržovių bazes ir supuvusias autoremonto įmones ankštų gyvenamųjų barakų kompleksais labai tinkamai pavadintoje Purvynės gatvėje (turiu dar pasiūlymų Nidos gatvėms pavadinti, ir dėkoti nereikia: Šabakštyno gatvė, Sąvartyno gatvė, Nelegalių Statybų aikštė, Rūdžių alėja ir Malkinių terasos).
Tokiu būdu į miestą privažiavo daug plikbajorių iš visos Lietuvos, nidiškiai naujų pinigų nesulaukė nei į gintaro turgelį, nei į taukuotų karbonadų kavines, o vienintelė išlošė „Maxima“ (nes plikbajoriai gaminasi savo makaronus „pa flotski“ namie). Prekybos tinklas „Maxima“ galėtų daug papasakoti, kaip anuomet didvyriškai kovėsi žvejų kooperatyvo senoji smirdinčioji Nidos parduotuvė, apmusijęs sovietinis prodmagas, prieš normalaus prekybos tinklo atėjimą: suprato, kad nė vienas Nidos bizniukas neatlaikys prieš XXI amžiaus modernaus verslo ir aptarnavimo galią.
Ir šiandien Nidoje šviesuliai yra, be tos pačios „Maximos“, mažytė kavinukė „Caffeine“, kurią vietiniai apeidinėja kaip šėtono bažnyčią (pernelyg ten viskas švaru ir taisyklinga), šiuolaikiškas skandinavų banko savitarnos skyriukas (tiesa, įrengtas tokioje senoje medžio stūbelėje, kur anksčiau buvo visą parą veikianti maudymėlių, alkoholio, cigarečių, saldainių ir prezervatyvų parduotuvė, bet tai nieko tokio, bankas ten tinka, švedai juk mėgsta medį ir saunos stilių) ir oranžinis paštomatas, kuris veikia visai kaip normaliame mieste ir suteikia šiokio tokio civilizacijos pojūčio.
Baisūs Nidos verslai, apsileidusios užeigos, veikiančios pagal 1991 metų stilių ir valgiaraštį, klaikios parduotuvėlės, parduodančios pseudoetnines suvenyrines drapanas ir magnetukus su užrašu НИДА – jos pačios niekur nedings. Nidai reikia kelių dalykų, ir skubiai.
1. Restorano „McDonald’s“ naujame, tviskančiame pastate, su daugybe vietų paspirtukams ir dviračiams parkuoti. Gera vieta „McDonald’s“ būtų išlaisvinta, nugriovus dabartinę „Ešerinę“.
2. Restorano „Hesburger“, kad būtų konkurencija aukščiau paminėtam restoranui. Jį galima pastatyti, sujungus su dabartine policijos nuovada. Pirmame aukšte būtų restoranas, antrame galėtų dirbti pareigūnai, rūsyje būtų areštinė. Suomių tinklas „Hesburger“ mėgsta daugiaaukščius modulius ir tikrai pritartų tokiai sinergijai su teisėsauga. Policininkams irgi nereikėtų toli baladotis maisto.
3. Degalinės „Circle K“ (buvusios „Statoil“) – ne tik dėl kuro, bet ir dėl švarių tualetų, geros kavos (kad būtų konkurencija tam pačiam „Caffeine“) ir dešrainių su visais padažais. Degalinei puiki vieta būtų vietoje dar ne visai sugriuvusios vasaros estrados, kurią prieš kažkiek metų apkalė faneros lakštais, kurie baigia supūti.
4. Buvusios pionierių stovyklos teritoriją su išklypusiomis budynkomis, kur kažkada Tarybų Lietuvos vaikai buvo pratinami prie lauko tualetų ir rūkydavo pasislėpę, kad nepamatytų pionierių vadovai (vadovams ne tas buvo galvoje, nes jie tuo metu tratino pionierių vadoves) paversti dideliu gražiu parduotuvių kompleksu po atviru dangumi, surenkant gerai žinomus prekių ženklus: „Zara“, „H&M“, „Douglas“, „Levi’s“, „Bennetton“, „Diesel“, „Nespresso“, „Topo Centras“, „L’Occitane“, „MaxMara“, „Nike“, „Sketchers“ ir daugelį kitų.
Kad niekas nesakytų, jog nesiderina mat su Nidos peizažu, šen bei ten prismaigstyti Neringos vėtrungių, kurios gali būti paturbintos, su lakstančiomis ir žybsinčiomis neono lemputėmis. Pavadinti prekybos kompleksą galima „Tomo Mano pasažas“, iš pagarbos vokiečių rašytojui-humanistui, kuris Nidoje atostogaudavo.
5. Vietoje kempingo, kurio nauda aukšto lygio turizmui abejotina, įrengti specializuotos paskirties autoūkį, kur bus laikomi ir prižiūrimi buldozeriai ir specialioji griovimo įranga, per pora metų nušluosianti visas sovietines liekanas ir dideliais sunkvežimiais viską išvešianti prie sienos su Karaliaučiaus sritimi: ten pastatyti, kaip Amerikoje pasienyje su Meksika, šešiolikos metrų aukščio sieną, plytas ir kitokius luitus subetonavus į nepramušamą barjerą, trisdešimties metrų storio, kurio nepaimtų net sunkioji artilerija ir kuris matytųsi į kosmoso ir garsintų Lietuvą.
6. Vietoje smėlio laikrodžio ant Parnidžio kopos tiktų „Lidl“ - jie irgi mėgsta kampuotas formas. Naktį šilta parduotuvės šviesa pro stiklinius langus gražiai viliotų praplaukiančius mariomis laivus, jachtas ir rusų pasieniečių irklines valtis.
(Pranešimas dėl interesų konflikto: tekstas buvo rašytas kaip paraiška Valstybinės svarbos valstybės plėtros ir darnios sklaidos agentūros paskelbtam konkursui „Vizija Neringai 2030“ ir sėkmės atveju autorius, gavęs numatytą 42000 eurų prizą, įsipareigoja grąžinti labdarai už šį straipsnį jam išmokėtą honorarą).