Grįžta ne dėl Tėvynės sąjungos potencialo ir pastangų, kaip 2008-aisiais, o todėl, kad rinkėjams, regis, niekas neįdomu: nei rinkimai, nei partijos, nei politika.
Lietuvoje, kai politika atsibosta kairiesiems, jie žiūri teliką, valgo, miega, perka, dauginasi, parduoda, žaidžia, vedžioja šunis, keikia valdžią, bet neina balsuoti. O kai politika nebeįdomi dešiniesiems, jie daro viską tą patį, bet dar – balsuoja už Landsbergį. Nesvarbu – kurį. Šiandien tai kone vienintelis rimtas skirtumas tarp politinės dešinės ir kairės.
Mes kažkodėl vis dejuojame – kaip blogai, kad Seimo rinkimuose dalyvauja tik apie 50 proc. Lietuvos piliečių. Galbūt jie nusivylė visomis partijomis? Galbūt nebetinki tautos valia ir galia? O gal tiesiog yra nepilietiški, apolitiški? Ak, kaip trūksta švietimo, pilietiškumo, brandos!
Ko gero, mes ne ten žiūrime, ieškodami politinės apatijos priežasčių. Didesnė problema yra ne apolitiški rinkėjai, o apolitiški politikai. Juk nebalsuojančių renkant Seimą rinkėjų būna tik apie 50 proc., o neužsiimančių tikra politika Seimo narių ir kitų vadinamųjų politikų – turbūt gerokai didesnis nuošimtis.
Nebent politika vadinsime visa tai, kuo užsiima žmonės, nusprendę užsidirbti pragyvenimui ne versle, valstybės tarnyboje, įgytos profesijos srityje, bet – kandidatuodami į renkamus valdžios organus.
Jei vadovausimės tokia logika, tai kuo didesnis bus organas, tuo daugiau jame bus politikos. Aišku, dydis svarbu – šiuo klausimu seniai siekiama kažko panašaus į nacionalinį susitarimą. Tačiau dar svarbiau – jausmai, aistra, patirtis, empatija, praktinė išmintis, drąsa. Čia, jei ką, apie politiką kalbu, o ne apie „britų mokslininkai nustatė“.
Mūsų politikos organuose išvardytų dalykų – mažoka. Mūsų politika daroma ūkiškai ir mechaniškai – be aistros, empatijos, politinės išminties, drąsos. Jos arkliukai – atrodymas, technika, apskaičiavimas, poza. Ok, tebūnie – daug pozų. Bet kas iš to?
Štai kodėl tie rinkimai niekam nebeįdomūs. Prisiminkime, kokios tvyrojo įtampos, virė aistros 1992, 1996, 2000, 2002–2004 metais per rinkimus. Ir palyginkime su tuo, ką turime pastaruosius pusantro dešimtmečio, ypač – šįmet. Diena ir naktis.
Ne rinkėjai dėl to pirmiausia kalti, o apolitiški renkamieji. Kur jų pažiūros ir idėjų kova? Seimas jau seniai tapo nebe pažiūrų tribūna ir kalve, ne idėjų kovos arena, o paprasčiausiai – dideliu valdžios organu su 141 techninio darbo vieta ir terminuotomis darbo sutartimis.
Tos darbo vietos, beje, ne itin gerai apmokamos, kas, savo ruožtu, atbaido nuo Seimo daugelį gerai uždirbančių ar turinčių galimybę gerai uždirbti protingų ir kūrybingų žmonių, be kita ko, nenorinčių, kad jie ir jų artimieji virstų potencialiais purvo drabstymo taikiniais.
Maža to, vis apolitiškesnės partijos išlaikomos iš valstybės biudžeto. Vadinasi, valstybė prisiima atsakomybę už tai, kokios jos yra ir kokiomis virsta. O mokesčių mokėtojai priversti iš savo kišenės išlaikyti partinę sistemą, kuria dauguma jų nepasitiki, kas antras tiesiog ignoruoja per rinkimus ir kuri atrodo nyki net šventai atliekantiems vadinamąją pilietinę pareigą.
Dešimtmečius postringauta, kaip reikia „stiprinti tradicines partijas“. Kas ir kaip turėjo jas stiprinti – iki šiol neaišku, bet stipresnės nei buvo prieš 10 metų jos šiandien tikrai netapo. Užtat maitinamos iš biudžeto tapo panašios į kaimo tinginį, kuriam geriau gauti pašalpą iš valstybės nei eiti dirbti.
Partinė politinė tinginystė pasiekė tokį lygį, kad net nebesistengiama ieškoti ir kelti į pirmininkus politiškai stiprių lyderių. Neskaitanti partijų programų ir ideologijoms abejinga rinkėjų masė anksčiau rinkdavosi iš ryškesnių asmenybių. Pamirškite tuos laikus: lyderiai dabar jau ne tik netampa pirmininkais, bet net nestoja į partijas.
Prieš dvidešimt metų Kęstutis Girnius rašė, kad to meto naujosios politikos pažibos – Artūras Paulauskas ir Rolandas Paksas – buvo tiesiog apie nieką palyginti su Vytautu Landsbergiu ir Algirdu Brazausku.
Tačiau šių dienų partinės lyderystės kontekste Paulauskas atrodo kaip politinių asmenybių Lietuvoje aukso amžiaus atstovas. Antai Ramūno Karbauskio pirmininkavimas leidžia gerai matyti, jog politikos dievai supyko ant Lietuvos žmonių ir pasiuntė jiems išbandymų sielos ir proto kančių pavidalu.
Net senoji didžioji tradicinė partija, artėjančių Seimo rinkimų būsima nugalėtoja – Tėvynės sąjunga vis dar nesusirado geresnio pirmininko už Joffrey Baratheoną – kerštingą, kaprizingą ir arogantišką infantilą iš George’o Martino „Sostų karų“.
Kitos didelės ir tradicinės partijos – socialdemokratų – rinkėjai galės griebtis už savo galvų, širdžių ir kitų jautrių politinių vietų po to, kai apie būsimą centro kairės koaliciją šįmet daug ir gražiai kalbėjęs Gintautas Paluckas sudarys valdančiąją koaliciją su Tėvynės sąjunga.
Ir tai jau ne šiaip hipotetinis svarstymas, o gan rimta informacija grindžiama prognozė. Patys konservatoriai šiuo klausimu apeliuoja į jų darytą nacionalinę apklausą, pagal kurią net trečdalis respondentų nori Seime matyti tokią ideologinių priešininkų koaliciją.
Potencialūs socdemų rinkėjai ta proga turėtų savęs paklausti: ar tikrai jų balsas už LSDP spalio 11 d. nereikš, kad jie savo rankomis atiduoda būsimos vyriausybės vairą Ingridai Šimonytei ir – bus iš ko pasijuokti – Gabrieliui Landsbergiui.