Prisiminkime, kaip atsirado apleistos žemės. Apskritai šis fenomenas būdingas ne tik Lietuvai. Pasak mokslininkų, tai lemia įvairios priežastys: demografinės, socialinės, ekonominės.
Dirbami laukai, pirmiausia, apleidžiami ūkininkauti nepalankiose vietovėse. O Lietuvoje apleistų žemių plotai išsiplėtė dėl dešimtmečius užsitęsusio žemės grąžinimo proceso. Be to, dalis žemės ūkio paskirties žemės buvo suteikta miestų gyventojams, kurie neketino nei sėti, nei pjauti.
Kai tapome ES nariais, žemdirbiams atsirado suinteresuotumas ne tik palaikyti gerą valdomų žemių agrarinę būklę, bet ir plėsti deklaruojamas žemės ūkio naudmenas, už kurias mokamos įvairios išmokos.
Štai dar prieš dešimt metų buvo deklaruota apie 2,6 mln. ha, o praėjusiais metais – 2,9 mln. ha. Vien tik per praėjusius metus deklaruojamas plotas padidėjo apie 16 tūkst. ha. Štai netrukus bus skelbiami jau šių metų deklaravimo rezultatai. Galima neabejoti, kad statistiniai duomenys ir vėl padidės bent keliomis dešimtimis tūkstančių hektarų.
Iš kur atsiranda šie nauji plotai? Reikšmingą dalį sudaro vakarykščia apleista žemė vietovėse, kurios mažiau palankios ūkininkauti – kalvoto reljefo, prastesnio derlingumo.
Tendencija nėra džiuginanti. Priežasčių nesidžiaugti yra bent kelios.
Viena, kad didėjant deklaruojamų hektarų skaičiui, Lietuvai skirtas tiesioginių išmokų vokas nesikeičia. Tai reiškia, kad savaime mažėja hektarui tenkančių išmokų suma. Tuo nepatenkinti ir patys žemdirbiai. Ūkininkų, ūkininkaujančių nederlingose žemėse, rėmimui trūksta paramos lėšų, dėl to kyla daug ginčų ir nepasitenkinimo.
Antra, nederlingų žemių teritorijos yra jautrios aplinkosauginiu požiūriu. Skatinti čia auginti javus nėra išmintingas sprendimas klimato kaitos, vandenų apsaugos ir kitų aplinkosaugos klausimų kontekste.
Trečia, būtent apleistos, nederlingos žemės yra tas rezervas, kuris Lietuvai leistų padidinti miškingumą.
Šiuo metu turime apie 49 tūkst. ha apleistos žemės ūkio paskirties žemės, iš jos apie 19 tūkst. ha yra apaugę sumedėjusiais augalais.
Dėl savaime mišku apaugančios žemės nerimsta ginčai tarp skirtingų interesų grupių: viena pusė norėtų sugrąžinti šiems plotams dirbamos žemės statusą, o kiti pasisako už tai, kad miškui būtų leista toliau augti. Nes savaime išaugęs miškas yra įvairiarūšis ir įvairiaamžis, „ištvermingesnis“.
Pagal dabar galiojančią tvarką, bent 0,1 ha plotą užimantys ne miško žemėje užaugę savaiminiai medžiai, kurių dauguma pasiekę 20 metų amžių, yra laikomi mišku. Iki to laiko žemės savininkai laisvi elgtis savo nuožiūra, gali šiuos medžius pašalinti. Daugeliu atveju tai ir daro. Štai per praėjusius metus buvo iškirsta apie 3 tūkst. ha tokių jaunuolynų.
Tokia padėtis šokiruoja, juo labiau kad yra nemažai tokių žemės savininkų, kurie mielai leistų toliau vešėti miškui, tačiau kelią tam užkerta įvairios biurokratinės kliūtys, žmonių laukia papildomos išlaidos.
Į rankas pateko dar 2011 m. mokslo studija, kurioje Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto mokslininkai gvildeno apleistos žemės problemą ir sprendimo būdus. Mokslininkai teiravosi specialistų ir ūkininkų nuomonės, ką daryti su apleista žeme. Absoliuti dauguma pasisakė už tai, kad reikėtų veisti mišką, o ne plėtoti žemės ūkio veiklą ar taikyti kitus alternatyvius veiklos būdus. Daugiau negu pusė respondentų netgi nurodė, kad miškai turėtų būti sodinami ir derlingesnėse žemėse.
Taigi svarstydami, kaip elgtis su apleista žeme, turėtume pasikliauti sveika logika. Europos žaliasis kursas sufleruoja, kad baigėsi laikai, kai tikslas buvo gaminti vis daugiau ir kuo intensyviau išnaudoti žemę. Kurkime darnesnę, tvaresnę, žalesnę Lietuvą.