Kita šio meto aktualija – naujo rinkiminio periodo metu prasidėjo diskusijos dėl nacionalinio susitarimo idėjos. Sekame šią polemiką ir patys joje dalyvaujame. Universitetai didžia dalimi finansuojami iš viešųjų pinigų, tačiau savo mokslo ir studijų veiklas grindžia pamatiniu autonomijos principu.
Šios natūralios įtampos kontekste kaskart atsinaujina valdžios ir universiteto dialogas. Kuo jis abipusiškai intensyvesnis ir turiningesnis, tuo labiau galima laukti prasmingų pokyčių. Čia apžvelgsiu kelis probleminius dalykus, kurie kelia didžiausią rūpestį, žvelgiant iš universiteto perspektyvos.
1. Universitetas – tai visų pirma mokslas ir studijos.
Studijose didysis pastarojo meto iššūkis yra studijų ir darbo derinimas. Daugelis studentų dirba ir negali skirti būtino laiko pilnavertėms studijoms – tam kelerių metų laikotarpiui, kurį mūsų visuomenė suteikia žinių ir tobulėjimo norinčiam jaunimui. Bazinė stipendija arba patraukli valstybės kontroliuojama paskolų sistema, socialinės infrastruktūros plėtra (bendrabučiai, sporto centrai) – tai kelias, kuriuo eina Europos valstybės, į kurias turėtumėm lygiuotis.
Sekdami tokių valstybių kaip Vokietija pavyzdžiu skatintumėm keisti įstatyminę bazę, suteikiant mokestinių lengvatų įdarbinant studentus universitete mokslo, studijų ar administravimo poreikiams. Tokiu būdu reikšminga studentų dalis būtų dar tampriau susieta su aukštąja mokykla ir čia plėtotų savo veiklas.
2. Jei Lietuva išties pasiryžusi tapti viena progresyviausių valstybių, ji turi sistemingai investuoti į mokslą.
Lietuvos mokslininkai yra pasirengę kokybiniam šuoliui tarptautiniu mastu. Tačiau patirtis rodo, kad sėkmingas tarptautinis konkuravimas įmanomas tik užtikrinus tvarų ir prognozuojamą mokslo finansavimą nacionaliniu lygiu. Jei sutinkame, kad aukšto lygio mokslas yra vienas svarbiausių modernios valstybės bruožų, turime didinti prielaidas jo kokybei augti.
Pats metas parengti konkretų planą Lietuvos mokslui skiriamų nacionalinio biudžeto lėšų daliai prie Europos Unijos vidurkio priartinti. Čia pernelyg daug „šuolių“ ir vis dar trūksta tolygumo ir nuoseklumo.
Lietuvos politikoje įsivyravęs siauras požiūris į mokslą ir švietimą. Kažkodėl leidžiama suprasti, kad mokslas yra tik Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos prerogatyva. Turime keisti šį ydingą mąstymą ir siekti, kad mokslu paremtas žinojimas ir valdymas įsitvirtintų visose srityse. Tuo pačiu natūraliai moksliniams tyrimams skirtos eilutės atsirastų visų ministerijų biudžetuose.
Tuomet diskusijose ne kartą minimas Europos Unijos vidurkis (daugiau mažiau apie 2 proc. mokslui nuo BVP) taptų visiškai realus uždavinys ne tokioje jau tolimoje perspektyvoje.
Valstybės interesas yra tiek talentus išsaugoti, tiek juos susigrąžinti ir pritraukti. Tam būtina mokslo tarptautiškumo skatinimo programa, kuri apimtų specialias stipendijas nuo magistrantūros iki podoktorantūros studijų bei stažuočių, grantus į Lietuvos mokslo centrus ilgalaikėms stažuotėms atvykstantiems mokslininkams, paraleliai paprastinant migracijos tvarkas – vis dar esame tikrai nepatogi šalis atvykstantiems (pvz., tvarkydami stažuotojų iš užsienio dokumentus nuolat susiduriame su skirtingu „tyrėjo“ sąvokos interpretavimu). Stiprieji akademiniai Lietuvos mokslo centrai pajėgūs jau dabar priimti daugiau užsienio mokslininkų, kurie kurtų neabejotiną ir labai įvairią pridėtinę vertę.
3. Pandemijos metu eilinį kartą susidūrėme su Lietuvos viešojo sektoriaus problemomis, nelanksčia biurokratija ir perteklinėmis tvarkomis.
Antai ruošiantis naujam semestrui ir numatant stambius būtinos infrastruktūros nuotoliniam dėstymui pirkimus, turėjome laikytis sudėtingų ir laikui itin imlių viešųjų pirkimų reikalavimų, kurie neleido laiku apsirūpinti būtinomis priemonėmis.
Turbūt nesunku suprasti, su kokiais papildomais iššūkiais susidūrė dėstytojai pavasario semestro metu, kai karantino sąlygomis teko staiga išmėginti daug naujų dalykų, nuo nuotolinių paskaitų ir konsultavimo iki nuotolinių baigiamųjų darbų bei disertacijų gynimų.
Įsisavinti naujus mokymo būdus teko atskirtiems nuo informacinių resursų ir laboratorijų, paraleliai rūpinantis namie liekančia šeima ar sprendžiant kitas buities problemas. Tokioje situacijoje iš Studijų kokybės vertinimo centro laukėme supratimo ir bendradarbiavimo numatytų studijų programų vertinimo procese.
Deja, ir čia tvarkos bei procedūros buvo svarbesnės, dėstytojų emocinė ir psichinė sveikata netapo argumentais, kurie būtų leidę koreguoti procesus bei terminus. Turbūt gera proga pasakyti, kad studijų programų vertinimo sistemą būtina peržiūrėti ir paprastinti iš esmės, ypač tais atvejais, kai universitetai atitinkamose srityse nuosekliai iš metų į metus demonstruoja aukštus mokslo ir studijų pasiekimus.
4. Laimėtumėm tikrai daug laiko ir be reikalo neišvaistytumėm energijos, jei mokslo ir studijų vertinimo sistema nuosekliai būtų grindžiama kokybiniais kriterijais.
Mokslo ir studijų vertė nepamatuojama vien etatų skaičiais ar citavimo rodikliais. Pandemijos patirtis atskleidė mokslo šviečiamąją ir taikomąją reikšmę. „Žinojimo perdavimas“, „tyrimų išvertimas“ platesnei visuomenei (taigi visa tai, kas netiksliai vadinama „mokslo populiarinimu“), o taip pat mokslo komerciniams – šios veiklos turi tapti atpažįstama kokybinio mokslo (ne „produkcijos“) vertinimo dalimi.
Lietuvos mokslo taryboje būtina grįžti prie šio klausimo ir sutarti dėl platesnės mokslo ir mokslinių darbų sampratos. Bet kuriuo atveju, mokslo ir studijų institucijos turi iš anksto žinoti, kokią informaciją reikia kaupti ir apibendrinti, kad būtų galima rengti strategijas ir planuoti veiklas ilgesnės distancijos požiūriu.
Jei pripažįstame kokybės prioritetą visose valstybės srityse, turėtumėm peržiūrėti pastarųjų metų tendenciją, kuri orientuota į masinį ir greitą studentų rengimą. Tikslas turėtų būti ne didesnis studentų skaičius aukštosiose mokyklose, o didesnė vienam studentui skiriama lėšų („krepšelio“) suma ir neproporcingo atotrūkio tarp atskirų mokslo sričių (ypač neadekvatus humanitarinių ir socialinių mokslų finansavimas) mažinimas.
5. Ir pagaliau sudėtingiausias klausimas – kokius tikslus valstybė kelia aukštajam mokslui.
Universitetai visų pirma turi ugdyti individą, kuris pajėgus kritiškai mąstyti, kūrybiškai spręsti problemas ir siekti nuolat atnaujinti savo žinojimą. Neatitikimas tarp deklaruojamo „žinių/žinojimo visuomenės“ tikslo ir bendro sąmoningumo – į akis krentanti mūsų visuomenės problema. Kritinio lavinimo stokojančiais piliečiais lengva manipuliuoti, primesti įvairius mitus, akivaizdžiai klaidinančias teorijas ir pan.
Humanistinio ugdymo siaurėjimas technologijų plėtros akivaizdoje ir, atvirkščiai, paviršutiniškas ar net klaidingas požiūris į technologijas, dominuojant siaurai suvoktam „humanistiniam“ lavinimui – tai sisteminės teorinių diskusijų apie aukštojo mokslo plėtrą problemos.
Iš čia kyla universitetų atsakomybė viso ugdymo proceso atžvilgiu. Aukštajam mokslui tampant vis labiau prieinamu didžiajai daliai abiturientų, paradoksaliai stebime bendrojo lavinimo (ir humanitarinio, ir matematinio raštingumo) lygio kritimą.
Būtent iš universitetų turi kilti iniciatyvos užtikrinti švietimo sistemos integralumą – mokymo turinys mokyklose, pedagogų rengimas, universitetų ir mokyklų (dėstytojų, mokytojų, studentų ir mokinių) bendradarbiavimas, nuoseklus perėjimas iš bendrojo lavinimo į aukštąjį mokslą ir kt.
Galiausiai Universitetas gali tapti vieta forumui, kur susitikus valdžiai, verslui, pilietinei visuomenei ir akademijai, kritinės diskusijos metu gimtų sprendimų gairės ir galimybės. Tokios tarpdalykinės ekspertizės ir analizės Lietuvai reikės vis daugiau.
Universitetas pasirengęs atsiverti visuomenei ir intelektualinei lyderystei. Mūsų socialinė atsakomybė yra pripildyti viešąją erdvę, kurioje dažnai stokojama pagarbios ir logiškos argumentacijos, solidžiu ir patikimu žinojimu. Universitetas pajėgus telkti mokslo, valdžios institucijų, verslo ir nevyriausybinių organizacijų asmenis, kurie generuotų idėjas ir siūlytų sprendimus.
Nesame paramos prašytojai ir iš valstybės norime atitinkamo požiūrio bei atsako. Tikimės tvaraus mokslo ir studijų finansavimo. Sprendimų, kurie leistų projektuoti universitetų raidą ilgalaikėje perspektyvoje. Jei pretenduojame būti valstybe, kuri augimą grindžia mokslo, žinių ir technologijų keliu, tuomet investicijos į šią sritį būtinos ir kuo greičiau. Universiteto siekis tapti aukšto pasaulinio lygio mokslo tyrimų ir studijų centru galėtų būti bendras valstybinis tikslas.
Labai kviesčiau partijas ryžtis nacionaliniam susitarimui dėl švietimo ir mokslo politikos bei finansavimo.