Vaizdžiai kalbant, lietuviško lukašenkizmo musmirė jau dabar plika akimi įžiūrima. Po II rinkimų turo, spalio 25-osios vakarą, raudona musmirės kepurė su baltais taškeliais bus dar ryškesnė. Bet šimtai tūkstančių žmonių ir toliau į ją nekreips dėmesio.
Iš tiesų, kas mums ta musmirė, kai aplink šitiek baravykų?
Politiniams šungrybiams tokia, optimistinė iš esmės, visuomenės filosofija yra naudinga. Ypač ji tinka išlaukti mokančioms raudonosioms musmirėms.
Sveikoji visuomenės dalis, – kuri sveika ta prasme, kad jai aksioma yra tai, jog kiekvienas žmogus, jei tik jo sveikata leidžia, privalo užsidirbti pats, – pernelyg ilgai numodavo ranka į politinį populizmą. Kita vertus, o ką reikėjo daryti, kai esi mažuma?
Šiandien laisvos visuomenės pagrindus graužiančią kinivarpą vadinti populizmu jau nebūtų tikslu. Ūkio galimybėmis nepagrįstų pažadų dalijimas virto atviru bendrų pinigų davinėjimu didžiausioms piliečių grupėms, pagrįstai tikintis, kad, atėjus balsavimo metui, jos užmerks akis į vis dažnesnius demokratijos ir teisės pažeidimus, permanentinę korupciją ir nuolatinį laisvės teritorijos naikinimą užliejamomis valstybinių kyšių pievomis.
Tai, kad procesas nuėjo taip toli, jog sugrįžti atgal nebeįmanoma, parodė Seimo balsavimas dėl 200 eurų pensininkams. Faktas, kad ir opozicija nebedrįso balsuoti prieš totalią ekonominę nesąmonę, rodo, jog atviras rinkėjų papirkinėjimas tapo valdžios patricijų politinio veikimo norma. Jos laikysis visi, katrie tik bus valdžioje. Nes nauda.
Lietuva čia nėra nei geresnė, nei blogesnė už kitas ES šalis. Suomija vykdė projektą dalyti po 500 eurų jemelioms, kurie sutiko gulėti ant krosnies ir nieko neveikti. Kažką panašaus planuoja Vokietija. Jei Lietuva kuo ir išsiskiria, tai tik tuo, kad valstiečių valdymo metais pastebimas ryškus šio poligono pagyvėjimas, o papirkinėjimo politikai nebeliko realios opozicijos.
Kai konservatoriai 1996 m. įsiūlė referendumą dėl rublinių indėlių grąžinimo, tam priešinosi dauguma partijų. Net tauta už tokį ekonominį blūdą nenubalsavo. Nepraėjo nė dešimt metų, ir tie patys medinių rublių pakeitimo laisvai konvertuojamais litais priešininkai iš LDDP-LSDP, tik jau be referendumo, padalijo tikrus pinigus tiems, kurie buvo praganę turėtą pinigų fikciją.
Net ir visai blaiviai mąstantys žmonės neretai pamiršta, o gal tiksliau būtų sakyti, nesuka sau galvos dėl to, kad laisvę garantuojanti demokratija, kaip ir kiekvienas kūnas, turi vidinį susinaikinimo užtaisą, vedantį į tironiją per tai, kas joje yra gražiausia, – per visų piliečių lygybę.
„Mane nepaliauja stebinęs rinkimų aktas. Toji diena, kai analfabeto balsas reiškia tiek pat, kiek profesoriaus, kvailio balsas – tiek pat, kiek išminčiaus, tarno – tiek pat, kiek didiko, galvažudžio – tiek pat, kiek doruolio, man yra labiausiai klaidinanti iš visų dienų“, – 1958 m. po Argentinos prezidentu tapusio A.Frondizio pergalės „Dienoraštyje“ užrašė vienas ryškiausių pasaulio rašytojų, Argentinoje anuomet gyvenęs aštraus proto lenkas W.Gombrowiczius.
Mąstytojas sako nesuprantąs, „kaip tas fantastinis aktas gali kelerius metus lemti tokį svarbų dalyką kaip šalies valdymas“: „Kokia pasaka remiasi valdžia! Kokiu būdu tas penkiabūdvardinis fantastiškumas gali tapti visuomenės gyvenimo pagrindu?“
Argentinos istorijai po 1958-ųjų, apskritai po Antrojo pasaulinio karo, žodis erozija būtų esminis. Lietuvai, regis, taip pat. Po 2012-ųjų – neginčytinai.
Anuo rublinių indėlių „grąžinimu“, kaip ir šituo 200 eurų dalijimu pensininkams iš valstybės paimtos paskolos, kelias į lukašenkizmą grįstas. Nes šitam kely visi automobiliai – be stabdžių.
Stabdžius į tamsųjį kambarėlį padėjęs Prezidentas nuleido Seimui užduotį – kitąmet dešimtadaliu padidinti visas pensijas. Net ir aritmetiškai primetus, papildomai prireiktų kokių 350 mln. eurų. Realiai turbūt išeitų dar daugiau. Kokia pasaka remiasi Nausėda? Varėnos miškuose iškart po samanomis radom ilgą ir storą aukso gyslą? O gal talio šaltinį?
Priešingai, ekonomika, kaip prognozuoja pati valdžia, šįmet smuks 7 procentais. Eksportas susitrauks 6, importas – bene 13 procentų.
Dalį valstybės išlaidų tiek šįmet, tiek ir po Naujųjų teks finansuoti pasiskolintais pinigais. O ir ekonomikos krizės galimybės pagal domino efektą (jei viso pasaulio turizmo industrija dvejus metus gaus nulį pajamų, o keleivinė aviacija prarado didžiąją jų dalį, tai ir mūsų verslai vieną dieną kažkur dalies pajamų ims nebegauti) kitąmet dar niekas neatšaukė.
Bet kur ten. Pinigų kiekiui Lietuvos ižde mažėjant, pensijos tiesiog proporcingai tiek pat didėja. Kažkur girdėta. Penkmetį – per ketverius metus! Įsipareigojo virtualios gerovės valstybės (komunizmo) kūrėjas, gyvenantis stiklo kube.
Pirminykas Karbauskis kyla dar aukščiau. Kitų metų valstybės biudžetas bus su perviršiu. Sako naisiai stulpu skriedamas į stratosferą. Net jo finansų ministras mojuoja rankomis – neįmanoma tai! Kukliai paaiškindamas, kad valstybės biudžetas turi būti saugus.
Išvertus į skaičių kalbą tai lyg ir turėtų reikšti, kad ekonomikai smunkant valstybės biudžetas neturėtų užsikrauti papildomo pensijų finansavimo. O Karbauskiui kas. Pensijų indeksavimo įstatymą valstiečiai pakeis taip, kaip jiems reikės, sako taip bravūriškai, kaip niekada anksčiau. Premjeras pritaria.
Kas prieš? „Prieš“, „susilaikiusių“ nėra. Taigi, kad ir kas kiek vietų laimėtų spalio 11-ąją ir spalio 25-ąją, kad ir kokia Vyriausybė po to bus, grįžimas atgal prie mąstymo, paremto aksioma, jog žmogus privalo užsidirbti pats savo galva ar rankomis, o valstybė tik neturi jam trukdyti, nebeįmanomas. Nes visai jau nepopuliaru tai.
Tiesa, vis dar pasitaiko tokių, kurie rimtai žiūri televizinius pretendentų į Seimą debatus. Kurie seniai nei diskusija, nei juolab debatai. Kas tai yra? Individualios, tarpusavyje nesusikertančios logorėjos, kuriančios bendrą permanentinės trydos atmosferą.
Dalyvausi tokioje kochmoje ar ne, rinkėjas tavęs čia nepasiges. Politinių vėjų kryptis paprastai neblogai gaudantis premjeras Skvernelis tai jau suprato. Ne taip ir svarbu, kuo remiantis jis atsisakė dalyvauti debatuose. Faktas, kad pajuto, jog toks daiktas, kaip diskusija, skirta visiems piliečiams, jau yra atavizmas. Rudimentas, neturintis ir neatliekantis apčiuopiamos funkcijos.
Formaliai žiūrint, panieka rinkėjams kaip tokiems. Kaip piliečiams. Bet ar dar egzistuoja piliečių kaip tokių dauguma? Tai kokia prasmė dalyvauti diskusijose, skirtose tam, ko nėra, jei dalį rinkėjų gali papirkti, o dalį – prigąsdinti? Koronavirusu ir konservatoriais. Taip, kad žmonės jau net savo šešėlio be kaukės bijo, o pamatę ateinant konservatorių lekia į kitą kelio pusę? Dar įkąs.
Tai, kad ši rinkimų kampanija vyksta totalaus bauginimo ir dar totalesnio įsibauginimo atmosferoje, raudonosios musmirės vegetaciją tik dar labiau pagyvins.
Alkoholio ministro landsknechtais pusmetį savo noru tarnauja net tie, kurie pagal pareigas stabdyti jį turėtų. Tokiu greiču judant nespėsim nė apsisukti, kaip dar nepamirštas rusiškas gyvenimo matymas „kad tik blogiau nebūtų“, vėl taps pagrindiniu lietuvio pasakojimu.