1773 m. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkijos karalystė (Abiejų Tautų Respublika) įkūrė Edukacinę komisiją, kuri realiai buvo pirmoji švietimo ministerija Europoje, pradėjusi pasaulietiškai valdyti švietimą.
Komisija paskelbė edukacinę misija: „Tegul vaikai pažįsta žemę, kuri juos peni ir nešioja, namus, kuriuose gyvena, duoną, kurią valgo.“ Tai buvo laikmečio reikalavimas.
Vyžočius reikėjo šiek tiek pamokyti, kad jie galėtų savarankiškai būti ir gelbėti iš tamsos, suteikti minimalias žinias reikalingas gyvenimui.
Šis laikmetis kelia žmogui visiškai kitokius reikalavimus. Štai šių laikų edukacinė misija: „Užtikrinti kiekvienam žmogui atitinkančias jo amžių, interesus, gebėjimus tokias žinių visuomenės adekvačias mokymosi aplinkas, kurios įgalintų žmogų įgyti ir plėtoti tarptautinius standartus atitinkančias kompetencijas taip, kad jis galėtų sėkmingai gyventi ir dirbti savo sociokultūrinėje terpėje, ją įtakodamas ir tobulindamas.“
Taigi reikalavimai visiškai kitokie ir ne vien švietimas gali visa tai atliepti. Tai integrali visuomenės įvairių sričių sinergija. Todėl būtina:
1. Kurti palankią socialinę aplinką. Sudaryti jaunam žmogui palankias ugties sąlygas.
Žmogus visuomenės vystymosi eigoje tapo asmeniu, taigi turi galimybę socializuotis ir adekvačiai suvokti realybę. Gyvūnai yra tik individai ir to nepasiekė. Žmogus socializacijos eigoje tampa asmenybe.
Kokia jo asmenybės raiška, priklauso nuo to, kur jis augo, kokioje aplinkoje, įskaitant šeimą ir mokyklą, bendruomenę. Palankiomis sąlygomis asmenybės individualybė tampa teigiama, o nepalankiomis sąlygomis – neigiama. (Dažnai gyvenimas baigiasi už grotų.) Švietimo misija – sudaryti kuo palankesnes sąlygas jauno žmogaus socializacijai plačiąja prasme.
2. Žmogus turi siekti karjeros, tai nėra svetima (kaip tarybiniais laikais). Karjera gali būti profesinė, mokslinė ir asmeninio gyvenimo. Ypač svarbi pastaroji, nes kritinė masė gyventojų kuria didžiausią žmonių gerbuvį. Nuo jų išsilavinimo, vertybių ir sukurtų palankių aplinkų priklauso žmonių sprendimai.
Ir tai neeilinė švietimo misija – sudaryti tam palankias sąlygas. Ypač pastaruoju metu aktualus mokymasis visą gyvenimą ir suaugusių žmonių mokymasis.
Dėl nuolatinės kaitos gyventojams būtina nuolat įgyti naujų kompetencijų, todėl būtinas nuolatinis neformalus, o kartais ir formalus mokymasis. Lietuvoje nuolat mokosi (per mėnesį bent kartą) tik 5–7 proc. gyventojų. Europoje per 10 proc. Siekis yra, kad nuolat mokytųsi per 15 proc. gyventojų. Tai irgi vienas iš švietimo misijos tikslų.
3. Labai svarbus aspektas – žmogui pasirinkti jo galimybes ir polinkius atitinkančią profesiją. Bedarbystė, darbas ne pagal įgytą profesiją yra didelis valstybės lėšų švaistymas. Investicijos, dažnai didelės, neatsiperka. Žmogus neatiduoda grąžos valstybei.
Ne vien valstybė turi investuoti, bet ir pats žmogus prisidėti prie savo karjeros. Todėl būtina jau mokykloje sudaryti galimybes: bendrojo ugdymo programoje turi atsirasti ir pirminės profesijos moduliai.
Jaunas žmogus turi pamėginti veiklas įvairiose srityse. Ne visi turi akademinių gebėjimų, todėl būtina sudaryti sąlygas, sutartis su profesinėmis mokyklomis, kad mokydamasis gimnazijoje jaunas žmogus įgytų ir profesijos pagrindus. Pavyzdžiui, gautų traktorininko ar vairuotojo teises, maisto paruošimo technologijos pagrindus, drabužių tvarkymo ir kt.
Lietuvoje tai – dar tik pradžiamokslis. Todėl čia švietimo misija ypač svarbi. Pavyzdžiui, Danijoje visiems mokiniams sudarytos tokios sąlygos.
4. Gyvename laikotarpiu, kai švietimo sistema turi būti lanksti ir greitai reaguoti į susidariusias nepalankias situacijas pasaulyje. Covid-19 pandemija įnešė daug pokyčių švietimo organizavimo procesuose. Keitėsi mokinių mokymosi ypatumai, jų jausena, pedagogų ir ypač tėvų santykis su vaikais, darboviete ir kt.
Ir vėl rengiamasi nuotolinio mokymosi organizavimui, siekiant išvengti pandemijos padarinių. Todėl labai svarbu sudaryti kuo palankesnes sąlygas mokiniams, ypač iš nepasiturinčių šeimų, įsigyti reikiamą kompiuterinę techniką sinchroniniam ir asinchroniniam mokymuisi.
Būtina organizuoti mokymus tėvams, kurie neturi reikiamų kompiuterinio raštingumo įgūdžių. Tai galima daryti bibliotekų, švietimo centrų, kultūros įstaigų bazėse. Ypač tai svarbu šeimoms, kurių vaikai mokosi pradžios mokykloje.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turi parengti atitinkamas programas, kurios įgalintų ne tik mokytojus, mokinius, bet ir tėvus dirbti pasirinktose platformose.
Valstybė turi papildomai numatyti lėšas pilnam mokyklų aprūpinimui informacinėmis technologijomis ir organizuoti nemokamus kompiuterinio raštingumo mokymus gyventojams, kurie stokoja tokio darbo įgūdžių.
5. Labai svarbus švietimo veiklos aspektas, ypač dabartinės socialinės realybės kontekste, siekiant užtikrinti nepertraukiamą mokyklų darbą, mokinių žinių ir kompetencijų įgijimą – tvarioji mokyklų vadovų lyderystė.
Mokyklos valdymo sistema turi atitikti organizacijos tikslus. Švietimo vadyba turi būti pagrįsta duomenų analize, pamatuojant pokyčius ir organizacijos bei jos mokinių daromą pažangą.
Tyrimais įrodyta, kad rezultatai organizacijoje priklauso vadybos kultūros. Vadyba net 30 proc. lemia pasiekimų kokybę.
Tik tariantis su mokyklų bendruomenėmis, galima priimti tam tikrus mokyklos veiklos organizavimo sprendimus. Turi būti atliepti visų bendruomenės narių lūkesčiai.
Vadybos moksliškumas ir kūrybiškumas, tęstinumas ir nuolatinis veiklos įsivertinimas gali užtikrinti ir aukščiau paminėtų tikslų įgyvendinimą. Tai ne tik mokyklos, bet ir įstaigų steigėjų pareiga.