Atrodo dežavu – ciklas kartojasi, kaip per 2006 m. ir 2010 m. Prezidento rinkimus. Prieš rinkimus A. Lukašenka „pykstasi“ su Rusija, ES bando „šildyti“ santykius su Baltarusija, A. Lukašenka atsakydamas suaktyvina užsienio politiką Vakarų kryptimi, po to prievarta ir klastojimais „laimi rinkimus“, „sudaužo“ ir „susodina“ protestuojančius, savo ruožtu, ES ir JAV paskelbia tikslines sankcijas, o diktatorius nuolankiai atsigręžia į Maskvą, po kurio laiko politiniai kaliniai paleidžiami, Vakarai sankcijas sušvelnina ir ratas prasideda iš naujo...
Tokia situacija tiko ir Rusijai, ir Vakarams. Ar taip gali baigtis iš šį kartą? Vargu. A. Lukašenka apsiskelbs Baltarusijos prezidentu, tačiau neišlaikys valdžios iki kadencijos pabaigos. Jis ir pats tai gerai supranta – vadina save nueinančiu „užsisėdėjusiu“ prezidentu. Tačiau A. Lukašenkai išlikti poste trumpuoju laikotarpiu (iki 1–1,5 metų) yra pakankamai išorinių ir vidinių prielaidų.
Nuo Baltarusijos raidos gerokai priklauso ir Lietuvos nacionalinis saugumas, nes užbaigus Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės kūrimą, bendros Rusijos ir Baltarusijos karinės pajėgos prie rytinių ir pietvakarinių sienų, kaip gražiai pasakė R. Valatka, tarsi „replės“ suspaustų Lietuvą „kaip sūrį tarp dviejų rusiškų lentų“.
Dar didesnės „žnyplės“ apglėbtų Vakarams draugišką, demokratinę Ukrainą, kuri turi 891 km sieną su Baltarusija ir 1576 km su Rusija.
Jei Baltarusija pasuktų demokratėjimo ir liberalios rinkos ekonomikos keliu, ji galėtų tapti trūkstama Baltijos ir Juodosios jūros demokratinių valstybių regiono grandimi, o Liublino trikampis galėtų virsti keturkampiu. Šios šalies ateitį lems ne tik Baltarusijos žmonių ir elito apsprendimas, bet ir išorės veikėjų laikysena.
Rusijai Baltarusija yra strategiškai svarbi kariniu, ekonominiu ir tarptautinės politikos požiūriais. Rusijai būtina išsaugoti Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją ir Eurazijos Ekonominę Sąjungą, jei ji nori išlikti viena svarbiausių tarptautinės arenos veikėjų greta JAV ir Kinijos.
Rusija siekia Baltarusijos integracijos ir sąjunginės valstybės sukūrimo – kontroliuoti Baltarusiją, tačiau jai dabar nereikia Baltarusijos aneksijos.
Aneksuodama Baltarusiją Rusija išloštų mažiau – iššauktų Jungtinių Tautų pasipiktinimą, JAV, Europos didžiųjų valstybių, Kinijos nepritarimą, užsikrautų didelės Baltarusijos gyventojų dalies (mažiausiai 20 procentų) aktyvų pasipriešinimą, Baltarusijos administravimo problemas (viešosios tvarkos, socialinių, švietimo ir sveikatos sistemos). Inkorporuodama Baltarusiją į sąjunginę valstybę, Rusija užsitikrina savo strateginius interesus, bet neprisiima neigiamų kaštų.
A. Lukašenka lyg šiol priešinosi integracijai, nes Rusijos oligarchai būtų įgavę galimybę privatizuoti arba kontroliuoti ekonomiškai svarbias baltarusiškas valstybines naftos perdirbimo, mažmeninės prekybos dujomis, geležinkelių, trąšų, traktorių ir sunkvežimų gamybos įmones.
Dar yra skolų grąžinimo Rusijai problema, Rusijos kariniai objektų buvimo Baltarusijoje klausimas (sutartis dėl Rusijos karinių objektų – radiolokacinės stoties „Volga“ Baranavičiuose ir karinio jūrų laivyno ryšių mazgas „Antej“ Vileikoje – buvimo Baltarusijos teritorijoje baigia galioti 2021 m. biržely).
Sąjunginės valstybės kūrimas taip pat numato įstatyminės bazės suvienodinimą, viršnacionalines valdymo institucijas, bendrą valiutą, bendrą ekonominę erdvę, bendrą gynybą. Svarbiausias yra politinis dėmuo – A. Lukašenkos posto klausimas – ir jo artimiausios aplinkos reali valdžia ir galia tokioje sąjunginėje valstybėje.
Baltarusijos visuomenė taip pat nepasirengusi atsisveikinti su valstybės suverenitetu. Net ir nesant patikimų apklausų galima teigti, kad dauguma baltarusių nenori būti inkorporuoti į Rusiją. Tačiau dauguma pageidauja draugiškų santykių su Rusija išlaikant suverenitetą, tik apie 18 procentų pasisakytų už Sąjunginę valstybę, o įjungimą į Rusijos Federaciją remia nedaugiau 6 proc. Baltarusijos gyventojų. Nuo 17 iki 20 procentų pasisako už proeuropietišką Baltarusijos kelią.
Rusijos valdžia užsibrėžė tikslą priversti A. Lukašenką priimti integracijos gairių dokumentus, kuriuos jis atsisakė pasirašyti praėjusių metų gruodžio mėnesį. Nuo to laiko turėdama daug svertų savo rankose Rusija siekia paveikti situaciją taip, kad pademonstruotų A. Lukašenkos režimo legitimumo stoką ir viduje, ir išorėje. Rusijos žiniasklaida rėmė A. Lukašenkos oponentus, menkino jo valdžios įvaizdį ir tai neabejotinai prisidėjo prie priešiško balsavimo prieš A. Lukašenką ir po rinkimų kilusios masinės protestų audros.
Rusija apdairiai veikė taip, kad po rinkimų prisidėję protestai liktų be lyderių – skaidė opoziciją remdama V. Cepkalo, kuris, jo neužregistravus kandidatu, per Maskvą pasitraukė į Kijevą ir iš ten kūrė „Nacionalinį gelbėjimo frontą“, atskirą darinį nuo S. Cichanouskajos ir V. Babarykos. Jau rinkimų dieną į Maskvą išvažiavo ir V. Cepkalo žmona, o iš ten jau per Kijevą jie kartu persikėlė į Lenkiją.
Kita vertus, žiaurus protestų malšinimas papiktino Vakarų valstybes ir, kartu tai efektyviai izoliavo A. Lukašenką. Išorės suverenitetą Rusija jau pasiėmė iš Lukašenkos, kai jis sąmoningai po pokalbio su V. Putinu atsisakė bendrauti su ES lyderiais.
Kol Baltarusijoje yra autoritarinis režimas, tol joje negali laisvai ne tik provakarietiškos, bet ir prorusiškos partijos. Todėl Rusijai aktualu įgyvendinti jai palankią Baltarusijos konstitucijos reformą, sukursiančią vidaus politikos lauką. Jame atsirastų erdvė organizuotis prorusiškoms politinėms jėgoms, sieksiančioms pergalės naujuose, pageidautina jau Rusijos kontroliuojamuose, rinkimuose.
Rusijos oligarchų įsileidimas į Baltarusijos ekonomiką užtikrintų ekonominį pamatą tokių partijų veiklai. Kitaip tariant ekonominė integracija su Rusija turi sukurti „baltarusišką Medvečiuką“( V. Medvečiukas yra įtakingas Ukrainos oligarchas, kurio dukters krikštatėvis yra V. Putinas).
Europos Sąjunga supranta, kad jos poveikis Baltarusijai ribotas (juk 16 metų taikė įvairias sankcijas, bet režimas išliko, o opozicija nesustiprėjo pakankamai). Tačiau nereaguoti į smurtą, žmogaus teisių pažeidimus, rinkimų klastojimą negali.
Todėl vėl imsis tikslinių sankcijų, nepripažįsta rinkimų rezultatų, reikalauja nutraukti smurtą, paleisti suimtuosius ir pradėti nacionalinį dialogą su opozicija ir pilietine visuomene.
ES pozicija, kaip visada, yra sutarto mažiausio bendro vardiklio pozicija. Lenkijos ir Baltijos valstybės drąsiai pasisako už plačias sankcijas Baltarusijos režimui, O Vokietija, Prancūzija, JK yra nuosaikesnės, kitos vedinos savų rūpesčių su kaimynais grasinasi net vetuoti sprendimą.
Parodoksalu, bet ir Rusija, ir ES nori naujų rinkimų, sveikintų A. Lukašenkos pasitraukimą. Tik ES nuoširdžiai nori laisvų ir demokratiškų rinkimų, nori kad A. Lukašenka pasitrauktų kaip įmanoma greičiau, o Rusija siekia išlaikyti jį poste kol bus pasirašytos sąjunginės valstybės sutartys ir priimta naują konstitucija, paruošianti dirvą prorusiškoms jėgoms ateiti legitimiu keliu prisidengiant „demokratijos širma“ į valdžią Baltarusijoje.
Rusijos ir ES didžiųjų valstybių interesai trumpuoju laikotarpius sutampa – išvengti kraujo praliejimo užtikrinat taikų valdžios pasikeitimą Baltarusijoje.
Rusijai svarbu, kad Baltarusijos žmonės demokratiškai išrinktų jai palankų kandidatą ir rinkimų rezultatai jau negalėtų būti kvestionuojami Vakaruose. ES, manau, būtų pasirengusi susitaikyti su tokiu demokratišku Baltarusijos pasirinkimu.
Panašiai jau įvyko Moldovoje 2019 m. birželį, kai ir Rusija, JAV ir ES susitarė dėl oligarcho V. Plachotniuko pašalinimo ir jis buvo priverstas išvykti iš Moldovos. Koaliciją parlamente sudarė prorusiškos ir proeuropietiškos partijos (vėliau pastaroji buvo pašalinta iš koalicijos).
Nors ES ir nepripažįsta rinkimų teisėtumo, tačiau de facto su A. Lukašenka bendraus. Tai rodo ir rengiamas sankcijų sąrašas, kuriame nėra A. Lukašenkos pavardės. Vakarų Europos valstybės supranta, kad A. Lukašenkos izoliacija jį galutinai pastūmės į Rusijos glėbį ir paspartins sąjunginės valstybės kūrimą, ko nenori nei ES, nei JAV. Įdomu, kad Kinija taip pat.
Kinijos URM savo atstovo lūpomis rugpjūčio 19 d. parėmė Baltarusijos nepriklausomybę, suverenitetą, saugumą ir taikią raidą, vildamasi, kad tarpusavyje priešingos išorės jėgos nesukels šioje šalyje chaoso.
Kinijai Baltarusija yra jos prekybos tranzito į Europą svarbus taškas, kur sueina du Juostos ir Kelio (Belt and Road) per Rusiją ir Kazachstaną maršrutai. Dėl Covid-19 krizės atsirado poreikis trumpinti logistines grandines. Kinija svarsto perkelti gamybą arčiau pardavimo rinkų, ir Baltarusija, kuri yra ES pasienyje, domina Kiniją. Baltarusijos ekonominis ir politinis modelis remia Kinijos pasauliui siūlomą raidos kelią, todėl stabilumas Baltarusijoje rūpi Kinijai. Tai kelia rūpestį Amerikai.
JAV, kaip ir ES, pasmerkė smurtą ir rinkimų klastojimą Baltarusijoje, jos yra suinteresuotos Baltarusijos suverenitetu, kuris užtikrintų joms galimybę toliau vykdyti balansavimo politika tarp Rusijos, Kinijos ir Europos. JAV keičia savo didžiąją strategiją ir (at)kuria regioninius balansus Europoje, Rytų Azijoje ir Vidurio Rytuose, kad galėtų sulaikyti revizionistines valstybes – Rusiją, Kiniją ir Iraną. Vidurio ir Rytų Europoje amerikiečiai stiprina Lenkiją ir jos sąjungininkus, ir todėl nepriklausoma, neutrali Baltarusija, būtų svarbi buferinė valstybė, sulaikanti Rusijos ekspansiją. Tačiau artėjantys JAV prezidento rinkimai neleidžia sutelkti administracijos dėmesio.
Matydamas išorės veikėjų interesus, A. Lukašenka atkakliai siekia jais manipuliuoti ir išlikti Baltarusijos politikoje. Jis žada spręsti su Rusija ekonominius nesutarimus, ir tikriausiai pirma pasirašys gilesnę ekonominę integraciją lemiančius dokumentus su Rusija, tačiau gali siekti lėtinti politinę integraciją, vengti Krymo pripažinimo Rusijai.
A. Lukašenka bando pateikti naujos konstitucijos kūrimą kaip nacionalinį dialogą su visuomene Vakarams. Jis planuoja pertvarkyti politinę sistemą taip atliepdamas Rusijos interesą susikurti jos politinę atramą Baltarusijoje ir Vakarų Europos valstybių spaudimą pradėti dialogą su platesne visuomene. Bet neužmiršdamas, kad jam, jo aplinkai ir sąjungininkams reikia sau patiems susikurti tokią politinę atramą, sukurti tokias politinio žaidimo taisykles, kurios leistų išsilaikyti pertvarkytoje sistemoje.
Gal bus įkurtas viceprezidento postas, kur būtų siekiama pasodinti A. Lukašenkos sąjunginką (o gal net kurį iš sūnų)? Gal dar bus perskirstytos galios tarp valdžios šakų, suteikiant daugiau įgaliojimų parlamentui ir ministrui pirmininkui?
Svarbiausias išlieka klausimas, kaip perskirstyti galias valdžios institucijoms pagal naują konstituciją ir kokia naujoje sistemoje bus pačio A. Lukašenkos vieta. Ar jis pasirinks Nazarbajevo kelią, ir užims „Baltosios Rusios“ vadovo vietą, o jo įpėdiniu prezidento poste taps jo artimos aplinkos žmogus? Galbūt jis eis Irano keliu ir bus išrinktas aukščiausiu šalies vadu? O gal jam teks tenkinti Sąjunginės valstybės kokios nors naujos viršvalstybinės institucijos vadovo postu? Šiandien nuspėti būsimą Baltarusijos politinės sistemos konfigūraciją yra sunku.
Tarptautinė ir vidaus situacija klostosi A. Lukašenkai pakenčiamai. Nors protestai nenurimo, bet protestuotojų ir streikuojančių mastas nesiplečia. Streikų komitetų vadovai areštuoti, atleisti arba paliko šalį. Imtasi priemonių skaldyti opoziciją. Opozicijos vienijimosi centrą – S. Cichanouskają privertė išvykti į Lietuvą, kaip ir kitus koordinacinės tarybos narius (P. Latuško, O. Kovalkovą), kurie ją palaikė.
Šio antradienio naktį dar du Koordinacinės tarybos nariai Antonas Radniankovas, Ivanas Kravcovas iš esmės buvo sėkmingai išvaryti iš Baltarusijos. Toks likimas neištiko kitos Koordinacinės tarybos narės Maryjos Kalesnikavos, kuri dabar turi visas galimybes tapti naująja Baltarusijos opozicijos lydere, jei jos neišvarys iš šalies. Trečiadienį sulaikytas jos bendražygis Koordinacinėje taryboje M. Znakas.
Įdomu, kad prieš keletą dienų, areštuotasis V. Babaryka ir jo štabo vadovė M. Kalesnikava nusprendė kurti partiją „Kartu“. Jie teigiamai priėmė A. Lukašenkos pasiūlytą ir Maskvos paremtą Konstitucijos keitimo procesą. Jei bus užregistruota, partija „Kartu“ gali sudalyvauti naujuose rinkimuose taip netiesiogiai legitimuodama A. Lukašenkos planuojamą „valdžios perdavimo“ žaidimą.
Nauja konstitucija turės būti pateikta tautai tvirtinti pačio A. Lukašenkos, ir jei konstitucijai bus pritarta, A. Lukašenka iš dalies reabilituosis visuomenės akyse, tačiau neišlaikys iki šiol turėtos valdžios. Šie prezidento rinkimai ir po jų sekusios masinės protesto akcijos aktyvavo Baltarusijos didžiųjų miestų ir apskričių centrų gyventojus lyg šiol buvusius apolitiškais. Jie trokšta permainų ir savo interesų atstovavimo.
Išleisto džino į butelį atgal neįgrūsi. Tai yra nauja galimybė ir Baltarusijai, ir Lietuvai, ir Vakarams bendrai. Lietuvai reikia turėti ne tik aiškų suvokimą apie savo strateginius tikslus, bet mokėti šios tikslus įgyvendinti operaciniu ir strateginiu lygmeniu – kad būdai ir priemonės derėtų tarpusavyje ir būtų adekvatūs tikslams.
Čia negalima nesutikti su A. Lukšenka, kaip jis antradienį pasakė interviu Rusijos pagrindinių kanalų žurnalistams – „tai tik pradžia“.