Jeigu žvilgtelėti iš karmos dėsnių perspektyvos šis grybavimo sezonas, matyt, yra atpildas už tai, kas buvo patirta pavasarį. Gamta pasiuntė mikologinio tipo kompensaciją už koronos vargus. Nuvažiuoji į mišką, pavarai per samanas su kašiku rankoje, prisigrybauji, ir gyvenimas kita spalva nušvinta. Argi blogai? Nors dar ne viskas: tam, kad nušvistų būtina laimikį papostinti feisbuke arba instagrame. Nes be šito karmos dėsniai, matyt, nesuveikia.
Jau keletą metų taip yra: grybas tapo komunikacijos objektu. Rudens savaitgalio urbi et orbi. Jeigu esi normalus, doras, tėvynę mylintis lietuvis, turi rodyti laimikį. Nes jeigu nerodai, tai gali pasirodyti įtartinas – ką savaitgaliais veiki? Gal alkoholį vartoji? Ir todėl vienas pomidorų entuziastas iš Dzūkijos parodęs feisbukijai unikalių veislių pomidorų derlių sulaukia dešimt, šimtą kartų mažiau momentinio visuomenės pritarimo už tą, kuris ant virtuvės grindų patiesia prirautas, pripjautas šimtines. Laimikį!
Kai kas šimtines baravykų vadina ne laimikiu, o grobiu. Šiuo atveju, matyt, suveikia panašių intencijų mechanizmas kaip ir to turtuolio medžiotojo, kuris demonstruoja vinčesterį ir Kenijoje safario metu pašautą antilopę. Ak, medžioklės azartas! O, – nerimas tamsoje, saulei neprašvitus, kai dar nežinai, kiek prirausi!
Viskas čia būtų lyg ir rudeniškai miela. Grybavimas yra malonumas. Baravykas yra grybų karalius. Bet šį rudenį vyksta kitokie dalykai. Laimikis tampa grobiu. Malonumas tampa industrine grybapjovyste. Baravykai tampa samanų eiliniais. Lietuva tampa grybuva.
Įspūdingiausia foto, kurią mačiau šį rugsėjį, buvo Rūtos: pirmame plane – kalnas mažutėlių baravykiukų. O štai apačioje iš tos grybų krūvos išnyra daili moters ranka juodai dažytais nagais. Ji gniaužia didelį, storą baravyką! Pačios moters nesimato, ją užstoja grybų kalnas, ir tai yra šios fotokompozicijos esminis efektas.
Šį rudenį valstybę užvaldė esminis instinktas: pjauk, tiesk, skaičiuok, fotografuok, pranešk draugams! Šįmet grybuva baravykus skaičiuoja ne vienetais ir ne tuzinais. Ir jau netgi nebe šimtinėmis. O bagažinėmis ir priekabomis. Apie kašikus pamirškime. Kai kas jau dairosi į nedidelį „Iveco“, nes dienos laimikis (atsiprašau, – grobis) nebetelpa į bagažines ir priekabas.
Smalsu: kas yra normaliai baravykų, kas yra daug baravykų, ir kas yra labai daug? Jeigu randi šimtą – pjauni. Jeigu randi penkis šimtus – pjauni. Jeigu tūkstantį – negi paliksi? O jeigu dešimt tūkstančių? 10K rudagalvių? Kas tada? Toks kiekis baravykienos net į instagramo galeriją netilptų!
Ir dar pastebėjau: šį rudenį po truputį įsigaliojo kitokia grybų svorio matų sistema. Jeigu sveria, tai kilogramais. Sako: turiu pusantro kilo baravykų! Argi čia daug? Gal koks nesusipratėlis giriasi? Neskubėkime teisti! Nes žmogus operuoja ne šviežių baravykų svorio matais, o džiovintų. Ryte buvo pusė centnerio šviežių. Kitos dienos vakare – kilogramai džiovintų.
Vieni grybuvos žmonės giriasi svoriais, kiti – tūriais, treti – kvadratiniais baravykų metrais. Bet atsiranda ir estetikos pojūčio nestokojančių, kuriems rūpi ne tiek turinys, kiek forma. Šia tema buvo žinutė „Delfi“ portale – grybautojas iš surinktų baravykų sudėliojo Lietuvą. Nuostabu! Po antrojo užėjimo ką sudėlios? Spėju Latviją, po trečiojo – Estiją. Jau turime visą Baltijos šalių burbulą. Kas toliau? Dėlios baravykų Baltarusiją? O gal geriau Italiją su trimis didelėmis salomis?
Kažkas jau turbūt rašo komentarą: autorius pavydi mums laimikių! Neslėpsiu – taip. Dėl dviejų priežasčių. Pirmoji: šią vasarą pavyko turguje nusipirkti vieną baravyką ir tas pats buvo kiaurai sukirmijęs. Antroji: bičiulis iš Pietų Italijos pakvietė grybauti į Čilento nacionalinį parką, – ten Apeninų šlaituose irgi neblogai baravykai dygsta. Bet perspėjo: ne daugiau 3 kg baravykų (šviežių, ne džiovintų) per dieną!
Pasiskaičiavau: tam, kad pasiekčiau lietuviškus grybavimo vidurkius, man teks savaitę su svarstyklėmis po mišką vaikščioti. Pasiteiravau kolegos, grybavimo technikos specialisto Romo Sadausko: kiek vienetų baravykų sudaro 3 kg? Atsakymas: jeigu vidutinio dydžio pirmarūšių tai apie 60. Išvada: net jeigu šimtai boletus edulis man ant tako išdygtų, negalėčiau papostinti savosios šimtinės.
Yra ir kita problema: grybautojo pažymėjimas. Jo reikia! Valstybės miškus stebi guardia forestale – miškų policija ir tikrina. Neturi pažymėjimo – bauda nuo 200 iki 600 eurų. Tam, kad gauti grybautojo pažymėjimą reikia išeiti grybų pažinimo kursą.
Dėsto profesionalūs mikologai, kurso trukmė – 14 valandų, 6 užsiėmimai, 25 eurai. Gavęs pažymėjimą dar turi sumokėti valstybinės rinkliavos mokestį: 25 eurai – vietiniams gyventojams, 40 – svečiams, sulaukę 65 metų atleidžiami. Slidininkų rojuje – Bolcano provincijoje – kiekvienas ne provincijos gyventojas privalo sumokėti dienos grybavimo mokestį – 8 eurus ir deklaruoti surinktų grybų kiekį.
Jau grybaujame? Ne rauname ir ne pjauname, o grybaujame. Tai reiškia, kad neturime teisės per dieną pririnkti daugiau kaip 3 kg „cikrinių“, o Alpėse daug kur galioja vos 2 kg grybų limitas. Jeigu viršijame – bauda nuo 60 iki 200 eurų. Pravartu miške turėti liniuotę.
Kam jos reikia? Rauti jaunus baravykus, kurių kepurėlės skersmuo neviršija 4 cm (kai kuriuose regionuose – 3 cm) draudžiama, gresia žiaurios baudos. Mažiukus renkantys piliečiai ne tik gauna baudas, bet ir išgėdinami spaudoje, feisbukas juos apšaukia marodieriais.
Manote, kad jau viskas? Ne. Yra ir daugiau kultūringo grybavimo taisyklių. Lietuvoje galima važiuoti į mišką rauti baravykų kasdien, 30 dienų per mėnesį, 24 valandas per parą. Italijoje daugelyje regionų (bet girdėjau, kad panašūs apribojimai yra ir Prancūzijoje, Austrijoje) į mišką galima įžengti: antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais. Nustatytas ir grybavimo laikas – nuo 7 ryto iki 7 vakaro.
Ir dar ne viskas. Guardia forestale patikrins tai, ką mes vadiname „kašiku“. Jeigu plastikas – bauda. Jeigu pintinė su aklinu dugnu – bauda. Jeigu kibiras – bauda. Paklausiau bičiulio iš Čilento kodėl toks dėmesys tarai. Paaiškino: grybavimo metu išrautas grybas toliau skleidžia sporas, kurios reikalingos miškui, todėl pintinėje turi cirkuliuoti oras.
Aš nežinau, ar mūsiškiai 2 cm skersmens baravykiukų reindžeriai galvoja apie grybų sporas. Bet toks jausmas, kad Europa nei į Dzūkiją, nei į Kaišiadorių rajono miškus dar neatėjo. Grybuva!