Šį trečiadienį socialiniuose tinkluose pradėjo plisti komiko ir visuomenės kritiko Olego Šurajevo praktinis pokštas. Olegas su bičiuliais nusprendė iškelti netikros partijos netikrą kandidatą, kurio vardu rinko parašus, teikė reklamą laikraščiams, naujienų portalams ir net spėjo pakalbėti „Žinių radijo“ eteryje.
Darnios Lietuvos partijos lyderis Valdas Kazlauskas sukėlė labai mažai įtarimų tiek gatvėje pasirašantiems žmonėms, tiek (kas nuostabiausia) įvairioms žiniasklaidos platformoms. Nei išgalvota pavardė, nei politinė jėga nebuvo tikrinama ar kvestionuojama.
Pokštas viešojoje erdvėje buvo sutiktas dviprasmiškai. Olego humorą ir kritiką suprantančiai auditorijai tai buvo smagus juokelis. Dalis žiniasklaidos priemonių ir griežčiau į humoro ribas žiūrinčių žmonių pasipiktino pokštu kaip apgavyste ir stojo į atvirą konfliktą, prisimindama ir kitas senas nuoskaudas bei komiko provokacijas.
Gerbiu šių žiniasklaidos priemonių atstovus ir jų norą ginti savo reputaciją. Vienoje iš jų publikuojamas ir šis tekstas. Bet manau, kad jos klysta. Už šio pokšto slypi žymiai gilesni klausimai, kurie užgožia apgavystės faktorių.
Kodėl Olegui pavyko apgauti ne tik gatvėje sutiktus žmones, bet ir teoriškai saugiklių tokiems atvejams turinčias turėti žiniasklaidos priemones?
Atsakymas slypi paties pokšto argumente ir jo atskleidžiamoje problemoje. Valdas Kazlauskas – išgalvotas išgalvotos partijos lyderis – puikiai tinka prie kitų beveidžių ar bendraveidžių, susiliejusių išvaizda ir retorika rinkimų kampanijos dalyvių.
Pristatydamas savo pokštą Olegas išvardina visus būtinus šiuolaikinės rinkimų kampanijos komponentus, kuriais pasižymi visų partijų ar politikų veiksmai. Vienkartinė atributika, šabloninės reklamos, aptakūs pasisakymai ir trivialios pozicijos. Visa tai užtikrina, kad kandidatas iš kitų neišsiskirs savo forma.
Nuolat kartojantis, kad jis „šeimos žmogus“ Valdas Kazlauskas ir turiniu sunkiai atskiriamas nuo panašių vienmandatininkų, kurie atremia savo kampaniją į doro, ryžtingo ir viską, ką reikia, pakeisiančio veikėjo įvaizdį.
Kitaip sakant, Olego pokštas čia jau apverčia apgaulę ir parodo, kad iš tiesų ne žmonės yra lengvatikiai, o pati rinkimų kampanijos forma ir politinio gyvenimo tikrovė yra persmelkta šabloniško elgesio, aptakių frazių ir banalaus įvaizdžių žaidimo.
„Žinių radijo“ eteryje kalbantis Valdas Kazlauskas kartoja tas pačias banalias tezes ir nuolat pabrėžia, kad jis „šeimos žmogus“. Tai yra galutinis ir neatremiamas argumentas, po kurio Lietuvos politiniame gyvenime nebėra ką daugiau ir pridurti.
Jei netikite, kad pokštas buvo ne apgaulė, o politinę tikrovę atspindėjęs veidrodis, jums užteks įsijungti vienus iš priešrinkiminių debatų.
Prie staliukų sustatyti, nugrimuoti ir skydeliais padabinti politikai žurnalisto klausiami abstrakčių klausimų. Jiems suteikiama po minutę. Dar minutė komentarui, kurį tikriausiai teks dalintis su partijos kolega, geriau išmanančių tos srities klausimus.
Ši debatų forma, kai visi kalba aptakiomis frazėmis, dalinasi nuolat senkantį laiką, moderatorius kankinasi sekdamas sekundes, o žiūrovai taip ir nespėja suprasti, tai kuo iš tiesų vienas skiriasi nuo kito, kartosis visuose renginiuose.
Tokiomis debatų sąlygomis juose galėtų dalyvauti ir Valdo Kazlausko holograma. Jos kartojami banalūs teiginiai apie šeimą ne itin išsiskirtų iš kitų banalybių kartotojų ar tų, kurie bando paskubomis užmegzti mintį ir bent kažką prasmingo pasakyti dar kanalo neperjungusiam žiūrovui.
Ar nėra patogiau galvoti, kad už tave Seime kažką ten daro iliuzinis Valdas Kazlauskas? Kuo nuo Valdo Kazlausko skiriasi retai ar apskritai nematomi Seimo nariai, kurių retušuoti veidai pasirodo rinkiminiuose plakatuose, o po rinkimų dingsta kabinetuose ir abejingai prasėdimuose komitetų posėdžiuose?
Olego pokštas prikišamai parodė, kad mūsų politinis gyvenimas tapo bekrauju įvaizdžių žaidimu. Kandidato simuliakras tampa toks pats tikras rinkėjo ir žiniasklaidos akyse kaip ir Vyriausiosios rinkimų komisijos registruotas kandidatas.
Tai ženklas, kad turime gaivinti politiką, suteikti jai laisvesnę ir žmogiškesnę formą. Vystyti tikras, o ne standartizuotai saugias diskusijas. Galiausiai, sugrįžti prie pamatinio klausimo: kas yra politika? Ko mes norime iš politikos? Kokios yra politinio veikimo galimybės ir ribos?
Jei nedrįstate ar nenorite kelti šių klausimų, tai savo kandidatą jau turite. Balsuokite už Valdą Kazlauską.