Klausimas, kuris jau gerą mėnesį beldžiasi į klėties duris. Bet tiek valdžios bosai, kuriems tautos egzistencija niekada nebuvo aukščiau jų gešeftų su rusiška salietra ir asmeninių šešėlių, tiek intelektualai nuduoda, kad varpai skamba ne mums.
Būkim biedni, bet teisingi: po Baltosios Rusios faktinės inkorporacijos Lietuva bus žemė, virš kurios kybos išplėstos Rusijos replės.
Ar tai ką nors keičia? Keičiasi geopolitinė padėtis? Pasakykit, kad ne. Pvz., investicijų bus daugiau. Šalies saugumas sustiprės. Po to, kai Rusija turės dar vieną sieną su Lietuva, Lenkija ir pailgins sieną su Ukraina.
Tai, žinoma, nereiškia, kaip bandė kai kas aiškinti, kad Lukašenka, kaip Baltosios Rusios nepriklausomybės „garantas", mums yra geriau nei baltarusėnų taikus sukilimas.
Diktatorius niekam negali būti laisvės garantu. Viena, nė vienas diktatorius negyvena su saule, o Lukašenkos saulė jau ir taip buvo vakarop. Antra, atmesti „garanto" variantą užtenka pavyzdžio vardu Astravo atominė.
Rytuose – 679 km sienos, tik jau be buferinės zonos, su Rusija. Prietvakariuose – beveik 300 km. Iš 1700 km sienų – 979 km su Rusija. Lietuva su Vilnium ir Kaunu – kaip sūris tarp dviejų rusiškų lentų. Visame NATO nerasi šalies su didesne geopolitine šikna.
Tokie faktai. Jų nepakeisi. Bet tai ne visi faktai. Bjauresnis faktas: Lietuva yra žemė tarp išskėstų Rusijos replių, prorusiškų veikėjų valdoma. Vieni jų – atvirai prorusiški, kiti – rezerve.
Seimo daugumoje posėdžiauja Rusų aljanso veikėja Rozova. Už ryšius su Rusijos žvalgybomis turėjo būti pašalinta iš Seimo. Apkaltą Rozovai sužlugdė valstiečiai ir socialdemodarbiečiai. Prokurorai ir policija tokią veiką vadina bendrininkavimu.
Seimo daugumai priklauso Lenkų rinkimų akcijos narys Jedinskis. Po Maidano ragino bombarduoti Kijevą. Po nakties, kai Lukašenkos galvažudžiai su pasimėgavimu kankino ir žudė beginklius žmones, aiškino, kad žudikai tik gynę konstituciją. Dar po kelių dienų aiškino, kad Lietuva turinti mažinti išlaidas gynybai.
Mums svarbi tik Lenkų frakcijos nuomonė, girdėdamas tai Lukašenkos papročiu skiedžia premjeras. Paklauskim tada taip: ką kitaip apie įvykius Baltojoje Rusioje sakė Kravčionok, Olševskis, M.Mackevičius, Talmontas, ministrai Narkevičius ir Tamašunienė ar jų bosas Tomaševskis, svarbiomis Putinui datomis savo švarkelį puošiantis imperialistine koloradke?
Vidaus reikalų ministrė, užklupta klausimu apie Baltąją Rusią, muistosi kaip tas vargšas šunelis Sniegius beširdžių šunlupių narve Kretingoje. Nei krikščioniškų šeimų partijos ministrai, nei frakcijos nariai nepasmerkė Lukašenkos net tada, kai šis užtrenkė duris grįžti į šalį katalikų arkivyskupui Kondrusevičiui, jį išvadindamas lenkų šnipu.
Jie marginalai? Tačiau ar galima apsimesti, kad ir dešimtys „ne marginalų" Seime ir merų kėdėse mąsto panašiai, tik nebuvo komandos išlįsti iš jedinskių šešėlio?
Valstietė Burokienė iš šio Seimo tribūnos ragino nurėžti lėšas gynybai, o gautas lėšas skirti melioracijai. Ne kokia eilinė. Komiteto pirmininkė. Kultūros komiteto pirmininkas per trejus metus taip ir neatsakė nė į vieną Jakilaičio klausimą dėl nešvarios rusiškos salietros stumdymo ir keistai perimto biznio „Rostselmaš" kombainais.
LSDP pirmininkas Paluckas žada prekiauti Astravo elektra. Uspaskichas, kuriam Putinas buvo suteikęs politinį prieglobstį, paisto apie premjero kėdę. Kas drįstų teigti, kad tai tik svaičiojimai?
Dar prieš Naujuosius niekas nė nesapnavo, kad ekonomiką ir kitus vidaus reikalus šalyje patvaldiškai tvarkys fanatikas sveikatos apsaugos ministras su uniforma ir „Glock" pistoletu rankoj, o jo spaudos atstovais dirbs visa žiniasklaida, po 15 tekstų kasdien pradedanti pavadinimais: „Veryga sako, Veryga atskleidė, Veryga paaiškino, Veryga žada uždrausti..."
Pridėkim, kad ir Prezidentas dažniau primena „Dviračio šou" kuriamą personažą, o ne šalies vadovą ir palyginkim situaciją su Lenkijos, kuriai irgi ne geopolitiniai pyragai ir kurios valdžia taip pat toli nuo idealios. Bet prorusiškų personažų jos Seime ir Senate nerasta.
Kas vadovauja mūsų užsienio politikai? Kas atmetė užsienio reikalų ministro siūlymą į juoduosius sąrašus įtraukti 118 Lukašenkos banditų ir paliko tik 30? Rozova su Jedinskiu?
Patys baltarusėnai tviteryje su nuotraukomis paskelbė ilgesnį sąrašą niekšų, asmeniškai kankinusių žmones. Kodėl sąrašą dar reikėjo derinti su Latvija ir Estija? O jei jau derinom, kur Lietuvos lyderystė įtikinti kaimynus priimti mūsų variantą?
Valstybės, kuri neapibrėžtą laiką gali būti priversta gyventi tarp imperialistinės Rusijos, nesilaikančios tarptautinių konvencijų, išgyvenimo pagrindas – tarimasis, sutarimas, valdžios pasitikėjimas piliečiais ir atvirkščiai. Privaloma sąlyga – penktosios kolonos eliminavimas iš šalies valdymo.
Ką iš to turim?
Penktoji kolona dalyvauja valstybės valdyme. Turim valdžią, kuri įtarinėja kiekvieną pilietį. Spec. tarnybos slapta klausosi tiek pat pokalbių, kiek Vokietijoje, ir ne dėl penktosios kolonos. Turim valdžią, kuriai dieną naktį niežti nagus didinti baudas, gąsdinti žmones ir niekinti ištisas profesijas.
Truputį kas – padidinsim baudas. Estijos valdžia greičio mėgėjus stato šalikelėj atvėsti 45 min. Lietuva perka dar daugiau sekimo kamerų. Estijoje gydytojai gauna orų atlyginimą. Lietuvoje iš gydytojų neoriai tyčiojasi pats premjeras. O sveikatos apsaugos ministras su brauningu skiria 160 tūkst. eurų oficialioms patyčioms iš gydytojų organizuoti. Per pandemiją!
Šita valdžia atsisako kalbėtis su tauta. Ji kalbasi, ir tai yra tik monologas, tik su tais, kurie besąlygiškai jai pritaria.
Net atminčių istorija, kuri, Lietuvos gynybai priklausant nuo NATO partnerių, turi būti griežtai statoma ant mokslo pamatų, pateko po valdžios gauleiterių gaubtu. Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimams priimti – nė vieno istoriko iš Vilniaus universiteto ir Istorijos instituto. Atminčių istorijos tyrėjus pakeitė valdiniai.
Valdžia slepia nuo tautos net paprastus paskyrimus. Apie STT direktoriaus pavaduotojos paskyrimą, įsteigiant naują pareigybę, žurnalistai sužino ne iš pranešimų spaudai, o tik atsitiktinai – skaitydami prezidento darbotvarkę.
Šita valdžia taško pinigus iš lempos. Kultūros taryba skiria 42 000 eurų diskusijai, kaip įteisinti paminklą Cvirkai. Tarsi dar būtų galima išrutulioti kitą, niekam nežinomą požiūrį į kolaboravimą. Mokslo taryba skiria 99 783 eurus P-COV-20-29. Kas ta abrakadabra?
Už tiek 8 filosofai tirs, kaip COVID-19 sukelta ekonomikos krizė paveikė užimtumą ir skurdo lygį ir kokios geros buvo valdžios įvestos priemonės vargšams apsaugoti. Ką čia tirti? Ką galima ištirti iš kelių užpildytų anketų? Ir dar per pusmetį, kai ekonomikos ratas sukasi metus? Apskritai, ar krizė buvo? Gal ji atsiris tik po metų, kai tyrimas gulės archyve?
Teisus tas, kuris pinigus skirsto, ir niekada tas, kuris juos uždirba. Gerai, kad bent 8 filosofai įveiks asmeninį skurdą, vienam nebereikės nė rinkimuose dalyvauti.
Vyriausybė-baudėja ir penktąją kolona prismaigstyta Seimo dauguma pasitikėjimą piliečiais atmeta iš principo. Savo ruožtu piliečiai nepasitiki tokia Vyriausybe ir Seimu.
Šitokią prabangą leidžianti sau šalis – jau radinys priešui. O kai tavo žemės atsiduria tarp išskėstų replių agresorės Rusijos, nuodijančios net padoresnius savo piliečius, tokios šalies politinio skurdo lygio nebenustatys nė 8 filosofai. Norminė leksika čia bejėgė.