Šis ir kiti psichologinio komforto požymiai prasideda, kai atvykstu iš vienos saugiausių Europos valstybių su plius minus 16 atvejų 100 000 gyventojų į Lenkiją su žymiai blogesniais skaičiais. Iš pradžių baugiai susigūžiu, įtraukiu galvą į pečius, nes juk žinau, kad tolstu nuo gana saugaus lietuviško pasaulio.
Atvažiuoju į Čekiją, į šalį, iš kurios seniai draudžiama atvykti į Lietuvą, dairausi, kas čia vyksta: gal žmonės užsidarę namuose? Nieko panašaus: 43/100 000 atvejų valstybė gyvuoja, vakare eina alaus stiklą išlenkti. Paskui kertu kitą siaubingai apkrėstą šalį, iš kurios seniai draudžiama atvykti – Austriją. Baisu. Nesinori net mašinos langelio atidaryti.
Galiausiai – Italija. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis: greitkelyje daug automobilių su Vokietijos, Austrijos, Nyderlandų, Belgijos numeriais. Čia dabar kas? Kodėl? Kas jiems leido atvažiuoti? Jie nori atostogauti Italijoje? Jie eis valgyti picos? Eis gėrėtis šv. Morkaus aikšte Venecijoje, Trevi fontanu Romoje? Nesąmonė! Kokios čia gali būti atostogos, kai jau antroji viruso banga kyla? Keliautojai, architektūros žiūrėtojai, atostogautojai, picų valgytojai yra bjaurastis: koronaviruso bendrininkai, nelojalūs piliečiai, atvežtinių atvejų skleidėjai ir panašiai. Ir galų gale: Italija jų nekarantinuoja?
Tokie klausimai, tokios mintys kyla man, atvykusiam iš saugios šalies, kurioje močiutės išsižada anūkėlių sužinojusios, kad anūkėliai nelabieji buvo išvykę į Sopotą arba į Kretą. Taip galvoju, nes atvykau iš šalies, kurioje rudens nuotaikai praskaidrinti kalbama apie vagonus – šaldytuvus lavonams, nors jų nereikėjo.
Atvykau į šalį, kurioje jų reikėjo. Ir ką? Nieko: praeina trys–keturios dienos, įkyrios mintys nurimsta. Kaukes visi viduje nešioja, atstumų laikosi, rankas dezinfekciniu skysčiu purškiasi, gal tik skystis namine degtine taip stipriai nesmirdi. Lyg ir viskas panašiai kaip Lietuvoje. Nors gal ne visai. Esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Italijos yra būtent šis: nejuntu baimės, nerimo, įtarumo. Negirdžiu panikos žodžių, grėsmės tekstų.
Kai kurios naujienos netgi kelia šypseną: nedidelio Lacijaus regiono miestelio meras, parlamento deputatas Vittorio Sgarbi specialiu potvarkiu uždraudė naudoti kaukes „ten, kur tam nėra epideminio būtinumo. Bauda – 150 eurų“. Meras – garsus meno kritikas, kažkada išgarsinęs mūsiškį dailininką Stasį Eidrigevičių, tvirtina: „Veidus dengia tik banditai ir teroristai, taškas!“ Nerimtai tokie pareiškimai žiūrisi? Galbūt. Bet nuotaika kažkaip pagerėja. Pasirodo, visaip galvojančių esama! Visaip galvoti neuždrausta!
Na gerai, o ką kalba ne mažo miestelio, o didelės valstybės valdžia? Ir svarbiausia – kaip kalba didelės valstybės valdžia? Peržiūrėjau internetinę žiniasklaidą, pasižiūrėjau keletą vakaro žinių per įvairius kanalus. Išvada aiški: italų valdžia kalba taip, tarsi turėtų lietuviškus pandemijos skaičius. Ir atvirkščiai: Lietuvos valdžia kalba taip, tarsi būtų kovojusi su itališka pandemijos tragedija.
Pabandykime atlikti trumpą dviejų valstybių koronos retorikos analizę. Panagrinėkime Romos ir Vilniaus sveikatos ministerijų vadovų semantiką, stilių, ekspresiją. Ir nuspręskime, – kuri sukelia didesnį emocinį stresą, nerimą, psichologinę įtampą.
Italijos sveikatos ministras ir kiti valstybės pareigūnai vengia asmeniškumų, pavyzdžiui, tokių: „Aš į Lietuvą bilieto jau nebepirkčiau.“ Užuot sakę „aš“, jie sako „mes“. Jeigu jiems tenka kalbėti apie blogėjančią epideminę situaciją, vengia žodžio „blogėti“, „blogėjimas“, tiesiog vardija skaičius, nes skaičiai yra skaičiai – net visiškam idiotui aišku – didėja jie ar mažėja. Vengia ir stipresnės psichologinio poveikio leksikos – „mirtis“, „mirusieji“, „tragedija“, „kapinės“, „šokas“.
„Mes turime gyventi drauge su virusu“, – sako italų ministras. Ta prasme: virusas yra, bet mes irgi esame, nieko čia kol kas nepadarysi. Toks semantinis viruso reikšmės „nuleidimas“ psichologų nuomone nėra socialinės atsakomybės menkinimas, o emocinės apkrovos sumažinimas. Kalbėdamas apie ateitį ministras neabejoja: „Ne, naujo karantino nebus!“
Požiūris į esamą situaciją? Ji nėra bloga, nes: „Šiandien užsikrėtusiųjų vidutinis amžius – labai sumažėjęs, trisdešimtmečiui virusas nėra toks pražūtingas kaip septyniasdešimtmečiui.“ Išvada? „Spaudimas ir apkrovos šalies sveikatos apsaugos sistemai gerokai mažesnės.“ Požiūris į jaunimą? Draugiškas, nuosaikus: „Jaunime, ištiesk mums ranką, padėk suvaldyti viruso kontrolę, apsaugok tėvus ir senelius.“
Lietuvos sveikatos ministro leksika ryškiai skiriasi. Dominuoja pavojaus ir grėsmės leksika: „blogėjimas“, „drastiškai blogės“, „negerėja“, „tokia pat bloga“, „židinių daugėja“, „atsekti neįmanoma“. Siekdamas dar stipresnio psichologinio poveikio gyventojams, ministras nevengia tokių vaizdinių kaip „kapinės“, „mirusieji“, „vagonai – šaldytuvai“. Jis netgi griebiasi itin dramatiškų analogijų, pasakoja apie Šiaurės Italijos kovo mėnesio tragediją. Jo kolegos Italijoje stengiasi šių itin skaudžių prisiminimų neeskaluoti.
Kalbėdamas apie esamą situaciją lietuvių ministras kuria semantinį negatyvų, grįžimo į praeities išgyvenimus kontekstą: „Tikrai ta situacija nėra gera ir ji tikrai po truputį blogėja.“ (rugpjūčio 8) Ar bus karantinas? „Tikimės, kad karantino pavyks išvengti.“ (rugsėjo 1) Italų ministras kažkodėl tvirtai tiki, kad išvengti pavyks, o lietuvių – reiškia abejonę. Tą pačią dieną ištrykšta ir juodo pesimizmo fontanas: „Jeigu keisis situacija ir ji drastiškai blogės, gali atsirasti kažkokių naujų sprendimų.“
Rugpjūčio pabaigoje akcentuojama artėjimo į niūrią grėsmę perspektyva: „Dabar artėjame į tokią situaciją, kuri yra panašesnė į karantiną, negu į ekstremalią situaciją.“ Ir panašiai: „Kol kas situacija nėra labai bloga.“ Kas yra labai bloga situacija? Kai jau kariškiams reikia lavonus naktimis išvežti? Šito ministras nesako. Šitai mes patys turėtume sau pasakyti ir nusišluostyti nuo kaktos prakaitą. Arba išgerti antidepresantų. Arba dar ko nors išgerti.
Ir galiausiai – rugsėjo 3 dieną portale „Delfi“ apokalipsės prognozių skelbimas: „Susitarkime, kiek žmonių esame pasirengę palaidoti dėl patogumo.“ Italų ministras nori susitarti su savo šalies jaunimu, o mūsiškis tariasi dėl laidotuvių. Beje, jaunimas. Čia vėlgi – pesimizmo, nepasitikėjimo jaunais žmonėmis priepuolis: esą jie sugrįš į miestus dėl mokslo, bet tuoj pradės švęsti, lėbauti.
Pagalvojau: gal Italijos ministro retorika nuosaikesnė todėl, kad jo tokia pavardė? Ji norom nenorom įkvepia optimizmui, nes ministras vardu Roberto, o jo pavardė – Speranza. Išvertus į lietuvių kalbą būtų: viltis. Ir dar pagalvojau: gal galėtų ponas Roberto Viltis su vizitu į Vilnių užsukti, nuotaiką praskaidrinti?