Artimiausi keli mėnesiai bus itin aktyvūs Lietuvos politiniame gyvenime. Žiniasklaidoje jau pradėtas oficialių politinių debatų maratonas, kuriame neišvengiamai kartosis ne tik veidai, bet ir atsakymai bei klausimai. Plakatai, šūkiai, pažadai, vykę ir nevykę komunikaciniai sprendimai.
Politika, žinoma, yra labai svarbus viešojo gyvenimo dėmuo. Vargu, ar kiti dėmenys gali lygintis savo įtaka konkrečiam asmeniui su politika. Bet, visgi, ar rinkimų kampanija nebūtų neblogas laikas persvarstyti, kodėl beveik visas socialines įtampas, problemas ir iššūkius mes perkeliame į politinį lauką?
Nors įvairios sociologinės apklausos rodo, kad besidominčių politika Lietuvoje yra mažiau nei teigiančių, jog nesidomi (tarkime, Baltijos tyrimų apklausoje politika Lietuvoje domėjosi tik kas ketvirtas apklaustasis), gyvename labai politizuotoje viešojoje erdvėje.
Politinės temos praktiškai dominuoja naujienų portaluose, politinė darbotvarkė padiktuoja naujienų ritmą. Politiko nuomonė vienu ar kitu klausimu lengvai išstumia eksperto nuomonę. Politinė galia yra traktuojama kaip svarbiausia ir daranti didžiausią įtaką visų klausimų sprendime.
Visos didžiosios valstybės problemos perkeliamos spręsti į politinį lauką. Nuo menkstančių sporto pasiekimų iki švietimo sistemos problemų, nuo diskusijų apie istorinius vertinimus iki vienų ar kitų renginių, simbolių draudimo ar leidimo.
Ne politika užima didelę mūsų kasdienybės dalį, o mes didelę savo kasdienių įtampų dalį perkeliame į politiką. Kitaip sakant, politizuojame tas problemas, kurias galėtume bandyti spręsti subtilesniais, didesnės visuomenės atsakomybės reikalaujančiais metodais.
Nenuostabu, kad populiariausiu atsaku į bendrai pripažįstamą ir suprantamą problemą tampa partijos įkūrimas. Supykęs, pajutęs neteisingumą ar savo veiklą įprasminti tikėdamasis lietuvis kuria partiją ar pradeda savarankišką politinį dalyvavimą.
Politologai tokį procesą dažniausiai vadina vieno klausimo partijos atsiradimu. Lietuvoje tokių vieno ar dviejų klausimų partijų tikrai nemažai.
Teoriškai, visos jos įvardija panašias problemas. Teigiama, kad vienintelis būdas atskirti tokias partijas yra jų siūlomi problemų sprendimo metodai. Bet tikroji tiesa ta, kad ir metodas dauguma atvejų yra absoliučiai tas pats – politinė galia. Pasiekta galimybė dalyvauti įstatymų leidyboje ar jų įgyvendinime yra, kalbant Šv. Anzelmo Kenterberiečio terminais, daugiausia, apie ką galima pagalvoti.
Politinė partija suprantama ir kaip logiška bet kokio visuomeninio judėjimo vystymosi stadija. Dalyvaudamas politiniame lauke ir užimdamas poziciją vienu ar kitu klausimu esi stumiamas judėti link savotiško politinio išsipildymo.
Dalyvauti politiniame gyvenime išties svarbu. Tiesą sakant, Lietuvoje netgi trūksta sąmoningų politinio gyvenimo dalyvių. Bet šis trūkumas niekaip nepateisina to, kad dalis visuomenei labai svarbių klausimų – teisingumo, lygybės, pasitenkinimo gyvenimu – patenka tik į politinės interpretacijos rėmus.
Tai lemia ir vis labiau augančią neišpildytų lūkesčių, nepateisinto pasitikėjimo naštą politinių institucijų ar atskirų politikų atveju. Apklausos, rodančios principinį lietuvių nesidomėjimą politiką rodo ir principinį nepasitikėjimą politinėmis institucijomis.
Vadinasi, iš tiesų domimės, bet deklaruojame nesidomėjimą todėl, kad jaučiame pamatinį nusivylimą. O kodėl jaučiame nusivylimą ir neišpildytus lūkesčius? Ar mūsų sudėti lūkesčiai politikams ir politikai apskritai yra adekvatūs? Kodėl perkeliame visas savo įtampas į politiką ir ieškome būtent politinio sprendimo?
Ar neatrodo keista, kad valstybės šimtmečiui skirtos idėjos Lietuvai įteikiamos ne įvairioms visuomeninėms organizacijoms, o Vyriausybei? Savotiškai sakant, štai mūsų viltys – įgyvendinkit.
Ar neatrodo keista, kad viešojoje erdvėje socialinės kritikos žanrą vis labiau išstumia politinė kritika?
Ar neatrodo keista, kad bet kokie rimtesni debatai valstybėje siejami tik su rinkiminiu ciklu?
Į politiką mes žvelgiame ne kaip į reikšmingą, bet ribotus atsakymus pateikti galinčią viešojo gyvenimo dalį, o kaip į platformą visų viešų ir asmeninių problemų sprendimui. Dalis politiniais laikomų klausimų turėtų būti perkelti į kultūrinį lauką, sulaukti ne bandymų surasti idealią įstatymo formuluotę, o intelektualią interpretaciją.
Visuomenė negali išspręsti istorinės atminties, tapatybės, teisingumo, lygybės klausimų tik pasirinkdama ją atstovaujančius politikus. Dalis įtampą keliančių klausimų reikalauja pačios visuomenės sutarimo, viešų diskusijų, naujai formuluojamų požiūrio taškų, permąstymų, kritinio įvertinimo.
Pavadinime užsimindamas, kad kultūroje per daug pramogos elemento, neturėjau omenyje, kad jis nėra svarbus. Žinoma, pramoga yra vienas iš kultūros lauko kuriamų rezultatų. Bet negalima redukuoti kultūros tik iki pramogos ar kitos tarnystės žiūrovui formos.
Pramogos pažymėjimas tarnauja tam, kad atskleistų minėtų įtampų stoką. Mano manymu, perkeldami dalį įtampų ir jų sprendimo iš politinio į kultūrinį lauką galėtume tiek išlaisvinti politikus nuo perdėtų lūkesčių, tiek plačiau pažvelgti į mus supančią tikrovę.
Problema čia ta, kad bet kokie panašūs bandymai susiduria su tiek politiniu, tiek dalies visuomenės spaudimu, ginkdie, nepalikti skausmingų klausimų interpretacijai, nesuteikti jiems meninės formos ar kritinės minties laisvės.
Ar ne taip nutiko su Michailo Walczako „Mūsiškiais“, staiga pavertusiais Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą rimtos ir gyvos diskusijos platforma? Ar ne taip nutinka ir su kitais kūriniais, pabandančiais išsiplėšti ar tiesiog atspindėti problemą iš viešosios politikos lauko?
Neturiu iliuzijos, kad šis procesas gali tiesiog imti ir pajudėti. Tam reikia labai daug skirtingų aplinkybių išsipildymo. Visų pirma, visuomenės savirefleksijos, sveikesnio santykio su politika ir aktyvesnio santykio su kultūra užmezgimo.
Bet iš arti žiūrint į įsibėgėjančios politinės kampanijos lauką tolumoje norėtųsi matyti ir platesnius dešimtmečio ar dešimtmečių tikslus. Šiek tiek atsitokėti nuo politinio kvaitulio ir šiek tiek kitaip spręsti pamatinius valstybės klausimus.