Dabar susitikimuose su žmonėmis, ypač tais, kurie dirba bendruomenėse, savivaldoje, girdžiu skundus ir priekaištus, kad registruotis į Užimtumo tarnybą dažnas ateina tik dėl darbo paieškos išmokos. „Valstiečiai“ juos pakvietė pasiimti po 200 eurų ir tuos, kurie iš tiesų neieško darbo. Tą rodo ir statistika – laisvų darbo vietų nemažėja ir dėl to, kad susirenkantys išmokas gudručiai į tas darbo vietas nepretenduoja.
Bendruomenių žmonės piktinasi ir dėl to, kad anksčiau tie, kas ieškojo darbo, turėdavo atlikti bent visuomenei naudingų darbų – tvarkyti aplinką, pašienauti ir pan. Dabar gi jų niekas nedirba, nes rado, kur pinigai dalijami be įsipareigojimų.
Šias išmokas sėkmingai gauna ir dalis mokyklas baigusių abiturientų, studijas baigusių žmonių – jas gavę bent pusmetį jie gali pusėtinai paatostogauti. Nesakau, kad nereikia padėti išties darbo ieškantiems jauniems žmonėms, ar be darbo likusiems per karantiną. Būtina.
Gaunantys išmokas, žinoma, patenkinti. Sako – duoda, imk. Bet tie, kas suneša savo mokesčiais pinigus į biudžetą, pagrįstai piktinasi, kad jų pinigus valdantieji perniek ištaško. Aš priminčiau, kad taškomi ne tik mokesčių mokėtojų pinigai, bet ir pasiskolinti. O paskolas grąžinti turės tie patys dirbantieji ir jų vaikai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovai bando pateisinti situaciją, sako – gal be darbo likusiam žmogui depresija, reikia padėti. Betgi depresija yra liga, ja susirgęs žmogus gauna ligos išmoką.
Kitas blogis yra tai, kad prie išmokų pripratintus žmones sunku sugrąžinti į darbo rinką. Specialistai sako, kad kartų kartos įpranta taip gyventi.
Nepagrįstos išmokos diskriminuoja tuos sąžininguosius, kurie dirba, kapstosi iš visų jėgų, ieško darbo, augina vaikus, išlaiko šeimas ir moka mokesčius. Tai jų pinigai lengva ranka padalijami ne visada taip, kad paremtų tuos, kas iš tikrųjų bėdoje.
Išmokos turi turėti poveikį. Šios – tik „valstiečių“ noras papirkti tam tikrą dalį žmonių, tad ir Seime balsavau prieš šias išmokas. Sutinku, kad reikia padėti darbingiems žmonėms praradusiems pajamas, bet negalime sudaryti sąlygų piktnaudžiauti visų piliečių pinigais. Juk dirbančių žmonių Lietuvoje yra apie milijoną du šimtus tūkstančių. Šiek tiek daugiau negu trečdalis gyventojų išlaiko visus kitus – pensininkus, vaikus ir įvairių išmokų gavėjus.
Matėme, kad ir per karantiną mūsų ekonomika smuko ne taip jau smarkiai, kaip buvo prognozuota. Realus nedarbo lygis irgi buvo padidėjęs nedaug. Kai tik atsirado darbo paieškos išmoka, atsirado tiek norinčių ją gauti, kad ,,nedarbas“ pakilo rekordiškai. Registravosi ir tokie, kurie, ne paslaptis, turi ir kitų pajamų – šešėlis vėl atrado galimybę plėstis.
Įdomu, ar yra nustatyta piktnaudžiavimo atvejų, kai teisė gauti išmoką atimta? Ministras L. Kukuraitis sakė, kad ,,reikėtų paieškoti“...
Socialdemokratai savo rinkimų programoje numato, kad sieks sukurti tokią pajamų apsaugą, kad kiekvienas žmogus – nepaisant socialinių rizikų, kurios gali pasitaikyti jo gyvenime – nebūtų paliktas nuošalyje ir toliau dalyvautų kuriant visuomenės gerovę. Liga, nedarbas, senatvė ir kitos socialinės rizikos, tokios kaip vieniša motinystė/tėvystė ar šeimos narių slauga, kai žmogus tam tikru metu negali pakankamai užsidirbti, ištinka kiekvieną. Norime deramai kompensuoti prarastas pajamas dėl šių rizikų kiekvienam socialinio draudimo dalyviui.
Pajamų apsaugą užtikrina tik žmonių dalyvavimas sistemoje, o tai reiškia, kad teisę į jos naudą visų pirma turi tie, kurie ją suneša į bendrą aruodą.
Taigi, kalbama būtent apie žmonių pajamas prarastas dėl rizikų, o ne apie išmokų padalijimą dėl artėjančių rinkimų. Toks ir skirtumas.