Ten nuodijo, nuodija, nuodys. O po to išplėstomis akimis aiškins, kad nieko apie tai nežino. Įprastas veiksmų ir atoveiksmių scenarijus. Tačiau A. Navalno atvejis – išskirtinis, brėžiantis tam tikrą liniją ir suteikiantis retą galimybę pažvelgti į Rusijos valdymo užkulisius. Kas yra kitaip nei visada?
Visų pirma pažvelkime į medžiaga, kuri šį kartą buvo naudojama. Kremliaus režimo kritikų nuodijimo istorijoje galima rasti retų ir egzotiškų priemonių.
Antai 2012 metais Londone labai įtartinomis aplinkybėmis mirė Aleksandras Perepiličnas, pabėgęs iš Rusijos ir padėjęs Kremliaus kritikui Williamui Browderiui atskleisti 230 mln. dolerių mokesčių machinaciją. Tai atrodė kaip širdies smūgis, tačiau vėliau paaiškėjo, kad buvo panaudota vadinamoji infarkto žolė arba gelsemiumas. Šis nuodas gaminamas iš Gelsemium elegans, reto augalo, kuris yra paplitęs tik Azijoje, daugiausia – Kinijoje.
Infarkto žole buvo nuodijama nuo seno, ji minima A. Conan Doyle‘o, A. Christie ir kitų detektyvų meistrų kūriniuose. Kažkam Rusijoje tai pasirodė visai tinkama priemonė, kai reikia pašalinti žmogų nesukeliant įtarimų.
Kitam bėgliui Aleksandrui Litvinenkai 2006 metais Londone buvo parinkta gerokai brutalesnė priemonė – radioaktyvus polonis 210. Šios medžiagos alfa skilimo laikotarpis yra 138 dienos, o irdamas jis virsta švinu. Išgėręs arbatos su poloniu lėtai nuodijamas vyras kančiose mirė po mėnesio.
Rusai Sergejus ir jo dukra Julija Skripaliai, tikėjęsi pasislėpti nuo Kremliaus baudėjų Jungtinėje Karalystėje, tapo kitokios cheminės medžiagos aukomis. Šiam išpuoliui panaudotos nervus paralyžiuojančios dujos „Novičiok“. Esą žaismingą „naujoką“ reiškiantį pavadinimą galėjo sugalvoti tik sovietinės sistemos išgamos, sukūrę šį ginklą prieš kelis dešimtmečius, tačiau nepraradusį savo svarbos ir šiuolaikinėje Rusijoje.
Gausias kitų nervus paralyžiuojančių dujų – zarino – atsargas turi ir Sirijos diktatorius Basharas al Assadas, kurių kovai su savo šalies piliečiais jį dosniai aprūpina draugai Maskvoje. Manoma, kad kažkurio iš šios šeimos nuodų mėginta nužudyti žurnalistę A. Politkovskają, kuri apsinuodijo išgėrusi arbatos. Šiam pasikėsinimui nepavykus, vėliau ji buvo nušauta.
A. Navalną gydantys Vokietijos medikai daro prielaidą, kad šiai arbatos atakai irgi buvo panaudotos nervus paralyžiuojančios medžiagos – cholinesterazės inhibitorius. Patekusi į žmogaus kūną ji užblokuoja gyvybiškai svarbių enzimų veiklą. Taip blokuojamas ryšys tarp nervų ir raumenų, sutrikdant esmines širdies ir kvėpavimo sistemos funkcijas. Aukos dažniausiai miršta nuo uždusimo.
Išsiaiškinę nuodų tipą, medikai A. Navalnui skyrė gydymą atropinu, kuris naudojamas neutralizuojant nervus paralyžiuojančių substancijų ir pesticidų poveikį organizmui. Grėsmės gyvybei, pasak specialistų, nėra, tačiau atsigavimas bus ilgas, o pasekmės sveikatos – ilgalaikės.
Ko gero, šis Kremliaus kritikas nebeatgaus savo buvusios energijos ir gebėjimo trukdyti tiems, kurie nenori būti trikdomi apskritai. Buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka 2004 metais buvo pavaišintas silpnesne ir, ko gero, mažesne dioksino TCDD doze, tačiau nuodai paveikė ne tik jo veidą, bet ir psichosomatines savybes.
Nuodyti oponentus ir disidentus – Rusijoje įprasta praktika, tačiau šįkart kai kas yra truputį kitaip. Kaltininkai, net jei ir bus įvardinti, neturės įrodomų sąsajų su režimu, o vis dar besipriešinantiems V. Putinui tai tas dar vienu nedviprasmišku signalu. Likti ir veikti Rusijoje – mirtinai pavojinga.
Bet vis dėlto, kas kelionės po Sibirą metu sugirdė A. Navalnui nuodų? Tai nebūtinai buvo padaryta su V. Putino žinia, kaip Baltarusijos įvykių fone suskubo skelbti kai kurie apžvalgininkai. Skirtingai nuo perbėgusių žvalgų Skripalių, Litvinenkos ar Rodčenkovo jis nėra laikomas išdaviku. Tik avantiūristu, kuris kovoja dėl savo tikslų nesiskaitydamas su priemonėmis, todėl turi būti izoliuotas nuo bet kokių galimybių siekti realios valdžios.
Kremliaus akimis, jis – ir ne priešas, o tiktai priešų įrankis, todėl jo aktyvumas kelia tam tikrų nepatogumų, bet ne pavojų. Visų pirma – grėsmė, susijusio su jo tapimu režimo kankiniu, jei prieš jį būtų imtasi akivaizdžių represijų, o tai galų gale atvestų į kokį nors postą, kuriame jis galėtų imtis realių destabilizuojančių veiksmų.
Mąstant iškreiptos režimo logikos realijomis, mėginimai nužudyti tokį veikėją reikštų jo iškėlimą, svarbos pripažinimą ir apskritai parodytų, kad valdžia jį pastebi. Iki šiol Kremlius elgėsi visiškai priešingai, A. Navalnas per sufabrikuotas kriminalines bylas buvo efektyviai pašalintas iš politinės sistemos, paliktas už jos ribų, kur gali žaisti savo žaidimus nuolat prižiūrimas FSB agentų, kartais surengiant kratą ir primenant jam taisykles.
Jis nėra opozicijos lyderis šalyje, kur sisteminei opozicijai atstovauja Ziuganovas, Žirinovskis ir kiti kišeniniai V. Putino šuniukai. Visuomenės palaikymu iki šio pasikėsinimo A. Navalnas taip pat negalėjo pasigirti: juo pasitikėjo tik apie 4 proc., o veiklą teigiamai vertino mažiau nei 10 proc. apklaustųjų. Tuo tarpu neigiamos nuomonės laikėsi apie 25 proc.
V. Putinas niekada nėra minėjęs jo pavardės, tarytum pabrėždamas, koks smulkus veikėjas yra A. Navalnas. Šitaip Kremlius siuntė labai aiškią žinią savo pakalikams: tas, kas nėra vertas mūsų dėmesio, gali būti traktuojamas kaip šiukšlė, kurią galima nušluoti į patvorį. Tai – toks lyg ir raupsuotasis, apie kurį galingieji nekalba, o visi kiti – privengia. Tai – pūlinys, kurį gali išpjauti bet kas, pavargęs juo šlykštėtis.
Nusikaltėlių niekas neieškos ir baudžiama už tai nebus. Todėl Kremliui net nereikia organizuoti pasikėsinimo. Pakanka sukurti tokias sąlygas, kad visi bent kiek atviriau oponuojantys prezidentui taptų lengvai pažeidžiamais taikiniais. Tai – tarsi kvietimas anksčiau ar vėliau nubausti atstumtąjį. Tarsi mirties nuosprendis už akių.
Rusijoje yra bent dvi grupės asmenų, kurie nuoširdžiai linki skausmingos mirties šiam nesisteminės opozicijos atstovui. Visų pirma tai – jo triuškinamai atvirų tyrimų veikėjai, kurių korupcinė veikla buvo demaskuota daugybę kartų. Kita – akli režimo tarnai, uolesni už uoliausius saugumiečius veikėjai, nuolat ieškantys atpirkimo ožių ir kaltųjų. Tai – tie patys, kurie savo „paslaugas“ režimui pasiūlė sušaudydami žinoma opozicijos veikėją Borisą Nemcovą tiesiog Kremliaus pašonėje.
Jiems taip knieti užčiaupti visus kitaip manančius ir – dar blogiau – garsiai kalbančius, kad surengti išpuolių netrukdo tai, kad taikinius kiaurą parą seka FSB agentai. Tai – noras įsiteikti režimui tuo pačiu sukuriant jam ne tik paslaugą, bet ir problemą.
O kur čia problema, paklaustų koks užkietėjęs V. Putino padlaižys. Ogi ten pat, kur baigiasi režimo kontrolė. Su kiekvienu tokiu išpuoliu – mirtinu ar pasibaigusiu aukos suluošinimu – daugėja supratimo, kad esama sistema nesusitvarko su savo pačios priešais, todėl jai reikia dar labiau „padėti“. B. Nemcovą įsakė pašalinti tie, kurie yra įsitikinę, kad FSB jau seniai nedaro savo darbo. Išskydo ar panašiai. Panašiai, ko gero, buvo ir A. Navalno atveju, o nuodytojų planus paskatino dramatiška padėtis Baltarusijoje.
Bet jeigu režimo jėgos struktūros tinkamai neatlieka savo užduočių, galbūt ir jas kontroliuojantis prezidentas nusilpo? Anksčiau ar vėliau tokia mintis neišvengiamai kils galvose tų, kurie yra įpratę veikti ryžtingai, tiksliai ir išlikti nebaudžiami.
Nuodijimas kaip bausmės instrumentas jiems jau yra tapęs savaime suprantama priemone. Tai – ne šiaip kokie karo veteranai alkoholikai, po išgertuvių nutarę ką nors „pamokyti“. Tai – tos pačios sistemos žmonės, kuriems esamų lyderių veiksmai, kokie baisūs jie beatrodytų Vakarams, yra per silpni, pavėluoti ir šiaip neadekvatūs padėčiai pasaulyje ir Rusijoje.
V. Putinas, izoliavęs A. Navalną ir neleidęs jam tapti politiku, tarsi nustūmė problemą į šoną, jos iki galo neišspręsdamas. Tačiau jis per tuos dešimtmečius užaugino armiją už save baisesnių orkų, kurie be gailesčio nuodys, šaudys visus dar mėginančius priešintis ne tik Rusijoje, bet ir jos įtakos zonose – Baltarusijoje ir Ukrainoje. O kai ateis laikas, parinks idealią dozę savo idėjiniam tėvui, kurio mirtis atrodys natūrali ir visiškai neįtartina. Toks būtų dėsningas ir logiškas šio diktatoriaus galas.