Duona paminėta neatsitiktinai – COVID-19 siautėjimo metu miestelėnai kažkodėl ėmėsi duonos kepimo namuose. Niujorko prekybos centruose net nutikdavo miltų tiekimo sutrikimų.
Atidėjus publicistės motyvaciją, konstatuotinas atsitiktinių faktų rinkinys vienoje vietoje (L. Tolstojus, arfroamerikiečiai, miltai, gubernatorius...). Kiek prie dabartinių reikalų atsitiktinumas dirba? O gal jis ir tegalimas?
Mat gyvename kaip ir klausimų laikais. Irgi atsitiktinis rinkinys iš atsitiktinio gyvenimo „sektoriaus“. Tiesa, įtakingo – vieno humanistinės psichologijos tėvų Abrahamo Maslow sudarytoje penkių pakopų vertybių hierarchijos piramidėje „apatiniai“ seksas, alkis, troškulys, kvėpavimas, miegas, poreikis tuštintis yra stipriausi, jų bent kiek nepatenkinus neverta nė svajoti apie žvilgsnį dangop, svaiginantį žvaigždžių bei asmeninės savivertės siekį.
Taigi: galima mirktelti merginai, ar tai jau įžeidimas? Galima ploti per petį kolegai ar familiariai pareikšti, koks jis/ji šaunuolis/šaunuolė, ar tai jau pageidautinos/privalomos distancijos pažeidimas? Galima asistuojant liestis žmogaus, ar taktiliškumas jau tabu? Reikia klausti leidimo pabučiuoti (nekalbant apie tolesnius scenarijus) ir ar būtina daryti vaizdo įrašus – kaip alibi ateičiai – bet kokių užuominą į intymumą turinčių veiksmų? Ir taip toliau.
Klausimų laikai todėl, kad tenka apgraibomis užsiimti emocijų normavimu, kai ne tik seksualinis gyvenimas virsta savotiška matematine diplomatija ar diplomatine matematika. Kai ir sklandžiai įveikus privalomus etapus (legaliai išgerti arbatos, legaliai nueiti į kiną, legaliai pakviesti vakarienės, ir išganingasis – legalus kvietimas seksui), pabaiga vis tiek atvira: ne – tai ne, ką padarysi... Raktinis žodis čia – legalus.
Pasak ne tik sociologų, pradedančios nusistovėti naujos etikos problema ta, kad ji nesuformuluota. Nėra psichologinių ir normatyvinių riboženklių, už kurių – negalima. Tad „kol kas“ beveik visuose filmuose rodoma „ne tai“, knygose irgi pasakojama „ne tai“, dailininkai „laikui bėgant“ pripiešė „ne to“. Absoliuti dauguma anekdotų nurašytini be klausimų, ironiją apdairiau pamiršti.
O čia dar staiga „išniro“ COVID-19...
Keletas masinių judėjimų, riaušių pavyzdžių: 2018-ųjų pabaigoje spontaniški protestai Prancūzijoje gavo „geltonųjų liemenių“ pavadinimą, 2019 metų liepą etiopų bendruomenė Izraelyje išprovokavo neramumus jau po to, kai pasaulis tik pradėjo sekti protestus bei sumaištį Amerikos miestuose.
Skirtingai nuo Izraelio (tragiška žūtis policijos karininko Tel Avive nušauto bendruomenės nario Solomono Taka) ir JAV (tragiška žūtis Mineapolyje policininkų sulaikyto Georgeo Floydo), neramumai Prancūzijoje neturėjo rasinės ar nacionalinės priežasties. Juos išprovokavo benzino kainos pakėlimas, iki tol dažniausiai praslysdavęs nepastebimai. Lemtingą vaidmenį suvaidino kone atsitiktinumas –automobilininkės iš Il-de-Franso provincijos peticiją pastebėjo žiniasklaida, užvirė diskusija interneto socialiniuose tinkluose, na, ir „pasileido“.
Ar neramumus gali išprovokuoti bet kokios, atsitiktinės priežastys? Vienareikšmiškai taip. Kaip nurodo organizacinis psichologas Aryeh Gotsdankeris, kuo ilgiau problema „bręsta“, tuo menkesnio proteksto grandininei reakcijai reikia. Koks skirtumas – benzinas, mirtis nuo kulkos...
Beje, irgi argumentas atsitiktinumo naudai, kodėl šie pavyzdžiai greta – S. Taka nei G. Floydas nebuvo jokie pilietiniai aktyvistai, tik praeiviai.
Gal neramumai kilo dėl to, kad visuomenė „išvakarėse“ sprendė ne tą problemą? Tarkime, visi regi socialinį neteisingumą, mėginama vienaip ar kitaip su tuo dorotis, tik be pasekmių, veikiau atvirkščiai – pasak „Oxfam“ pernykščio Davoso ekonomikos forumo išvakarėse paskelbtos informacijos, dvidešimt šeši turtingiausi piliečiai valdo tiek pat turto kiek neturtingiausioji pusė žmonijos (ne taip ir mažai – 3,8 milijardo homo sapiens). Ir – ką?
Ar kaip sergančiojo antro tipo diabetu atveju – nors stropiai geria prirašytus preparatus, sveikata negerėja ne dėl preparatų, o įpročių. Arba kaip su chronišku alkoholiku – gydyti sunku ir reikia daug laiko, kur kas paprasčiau tiesiog duoti eurą, kad atstotų. Algoritmą be problemų galima taikyti ir demokratinėms procedūroms – laimėjusieji kitus rinkimus ir tesiaiškina...
Karlo J. Fristono laisvos energijos principas nurodo, kad kartu su visu gyvuoju pasauliu žmonės siekia kuo mažesnių energijos sąnaudų. Todėl geidžiame, kad viskas būtų suprantama ir numatoma, stabilu. Pasaulis gali būti nusikalstamai neteisingas, bet būtinai suprantamas. Mus motyvuoja ne nesibaigiančios vartojimo lenktynės (nors dabar reikalai atrodo būtent taip), o netikėtumų minimizacija. Iš visų jėgų užsiimame visų įmanomų siurprizų prevencija: energingai kaupiame juodai dienai, apsirūpiname visais įmanomais atsarginiais variantais visiems gyvenimo atvejams...
1895-aisiais išleistoje knygoje „Masių psichologija“ sociologas, filosofas Gustaveas Le Bonas kalbėdamas apie vertybes apibendrino ne ypač viltingai: „(...) idėjų atžvilgiu esame tik avys, klusniai žengiančios paskui vedlį, vedantį mus į skerdyklą... Žmonijai belieka skaičiuoti chimeras, kurių prisigalvodavo ir kurių auka nuosekliai tapdavo.“
Vėliau G. Le Boną dažnai kritikavo – už moksliškumo stoką, reakcingas pažiūras (skeptiškai vertino demokratiją ir negalėjo pakęsti socialistų) ir kad jo raštus skaitė bei darė iš jų politines išvadas tokie asmenys kaip Vladimiras Leninas, Benitas Mussolinis. Vis dėlto iš socialinės psichologijos klasikų neišmetė.
Ne ypač viltingas mąstytojas aktualizuojamas, kai COVID-19 įtaka verčia permąstyti masių ir lyderių santykius. Auga pasitikėjimas mokslo bendruomenės išvadomis, bet ir konspirologija išgyvena renesansą. Ir trečia pusė – valdančiųjų populiarumo augimas.
Grėsmės akivaizdoje žmonės linksta prie faktinių lyderių, dažniausiai nekreipdami dėmesio į jų poziciją. Nesvarbu, tai moksliniais argumentais besivadovaujanti Vokietijos kanclerė Angela Merkel ar „koronaviruso disidentas“ Brazilijos prezidentas Jairas Bolsonaro.
Tikėtina, prie to prisideda ir paslaptinga savybė vardu charizma. XX amžiaus pradžios socialinis mąstytojas Maxas Weberis ją apibrėžė kokybe asmenybės, kuri pripažįstama nepaprasta, nes apdovanota kitiems neprieinamomis neregėtomis ar bent specifinėmis galiomis. Neturi reikšmės „objektyvus“ charizmos vertinimas, svarbiausia, kaip ją vertina sekėjai.
Sociologijos klasikas M. Weberis irgi turėjo problemų su istorija, mat Adolfas Hitleris labai mėgo jo išsireiškimą „Gemeinschaft des Schicksals“ (Lemties bendruomenė). Ir akivaizdžiai atsitiktinumo naudai nurodo faktas, jog ispaniškasis gripas mąstytoją pakirto 1920-ųjų birželį, kai epidemija pasaulyje siautė jau porą metų. Sakytum, tiesiog nusikalstamas atsitiktinumo šėlsmas.
Tiesa, laiko atžvilgiu labai jau iš toli. Per toli. Valstybė dabar vis tiek daug efektyvesnė nei prieš 100 metų. Koronaviruso artima giminaitė SARS (abi epidemijos iš ten pat, Kinijos) siautėjo 2003-aisiais, nuo tada po pasaulį keliaujančių kinų padaugėjo šešis kartus.
Be to, į viską galima ir sveika reaguoti akinančiai paprastai. Pasak „Choose My Car“, Jungtinėse Valstijose tėvai atžaloms vis dažniau suteikia automobilių markių vardus. Berniukų atveju lyderis yra „Bentley“ (kabutės tik dėl visa ko, tarkim, kaip išraiška drovaus apmaudo dėl lemties linksnių, kai nesuprasi, ar jie išvis reikalingi), tarp mergaičių lyderyste dalijasi „Bentley“, „Tesla“ ir „Lexus“.
Nuo vajaus starto žmonija pasipildė 42 388 vyriškos lyties „Bentley“, 29 „Nissan“ bei „Jaguar“, šešiais „Cadillac“ ir penkiais „Subaru“. Per tuos pačius 20 metų 2910 mergaičių krikštytos „Lexus“, 2209 - „Bentley“, 1395 - „Tesla“, 133 – „Audi“. Dar turime 55 „Aston“ ir 23 „Ferrari“.
Jau pateikus šią statistiką toptelėjo, kad kabutės čia net labai simboliškos.
Kai klausimų netrūksta, laisva rinka pateikia atsitiktinį atsakų rinkinį, technologioniais laikais pateikia nedelsdama.
Atsitiktinumas su didaktine seksualumo (žr. šio teksto antrą pastraipą) potekste. Tūlas Johnas Coapeas iš Pensilvanijos valstijos Plumo miestelio specializuotame interneto puslapyje „Zillow“ išstatė pardavimui dviejų aukštų namą, kurio interjerą sukūrė girtas. Įsigijęs jį 1970 metais, po skyrybų 1993-aisiais užgėrė, per vieną daugiadienių įprastai sėdint girtam ir nuogutėliam vidiniame kiemelyje galvon šastelėjo interjeras – vienas miegamųjų tropinė sala, vonios kambarys džiunglės etc., kurio nutarė nepaleisti. 1994-aisiais pradėjo remontą, šis atsiėjo 35 tūkstančius dolerių, už kūrinį pageidauja 160 tūkstančių, skelbimas per pirmą savaitę sulaukė 1,6 milijono peržiūrų.
Tadžikistano užsienio reikalų ministerija balandžio 27-ąją įteikė protesto notą Kazachstano užsienio reikalų ministerijai dėl kazachų televizijoje NTK rodyto serialo „Patrulis“. Tadžikų diplomatai reikalavo teisinio serialo autorių įvertinimo už scenas, kai pagrindiniai veikėjai Serikas ir Berikas sulaiko pilietį purvinu veidu, kuris nekalba rusiškai (serialas rusų kalba) nei kazachiškai, palaiko jį migrantu iš Tadžikistano ir nuvežę į policijos skyrių paprašo (?) nudažyti koridorių bei nuplauti mašiną. Vėliau paaiškėja, jog tai kelią į diplomatinę atstovybę pametęs Tadžikistano pasiuntinys.
Nuo 1989 metų rodomo serialo „Simpsonai“ autoriai paskelbė atsisaką garsinimo baltųjų balsais kitų odos spalvų personažų, nes to reikalauja kovotojai su diskriminacija.
Imigranto Apu su ryškiu indišku akcentu nebegarsins baltaodis aktorius Hankas Azaria, 2017-aisiais jis patyrė spaudimą ryšium su pasirodymu filmo „Problema su Apu“, kurio autorius „Stand up“ komikas Haris Kondabolu kalbėjosi su seniai Amerikoje gyvenančiais išeiviais iš pietryčių Azijos, kaip juos veikia Apu, kurį reikšminga dalis pašnekovų laiko kone vieninteliu jų atstovu Amerikos televizijoje.
Paskui H. Azariją pareiškimus apie kitų rasių „Simpsonų“ herojų įgarsinimo nutraukimą paskelbė Mikeas Henry ir Kristen Bell. K. Bell sprendimą „nebebūti“ mulate Moli grindė žinių stygiumi.
Hario Poterio kūrėja Joanna Rowling irgi užsirovė ir buvo apkaltinta transfobija (nepakantumu translytumui). Reikalauta rašytoją išmesti iš pačios projektų, atsiribojo jos romanų ekranizacijose pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai, buvę gerbėjai ėmė atsikratyti jos knygų. Kaip nurodė vienas/viena komentatorių, iš pradžių manęs/maniusi, jog J. Rowling padėjo jam/jai pasijusti nebinarine (nesitapatinančia su jokia lytimi) asmenybe, tačiau susivokęs/susivokusi – rašytoja ne prie ko, jos veikalai kaip tik persmelkti rasizmu, magiškasis pasaulis ręstas pagal patriarchato dėsnius, akivaizdus multikultūriškumo stygius.
Ir apskritai juose apstu kvirbeitingo (angl. queerbaiting; paprastai tariant, kai užuominomis į homoseksualumą siekiama prastumti savo produktą) ir fetšeimingo (iš angl. fat – riebalai arba storas ir to shame – gėdinti; paprastai tariant, veiksmai ar pasisakymai, išjuokiantys, žeminantys asmenį ar grupę dėl pilnumo pertekliaus).
Iš čia pateiktų kelių ir milijonų kitų bet kokių viešumon nedelsiant keliamų faktų galima susidaryti visumos paveikslą? Kaip žiūrėsi...
Palyginti neseniai, 2018 metų balandžio 12-ąją, Tarptautinę kosmonautikos dieną, Rusijos viešojoje erdvėje transliuotas Maskvos planetariume darytas interviu su mergina, kuri skelbė tikinti, jog Žemė yra plokščia. Tame pačiame reportaže penki žmonės įtikinėjo ir interneto dienraštis „Meduza“ vėliau paskelbtame specialiame vaizdo įraše mėgino įtikinti, jog Žemė – tai planeta Saulės sistemoje.
Bet „plokščiažemiai“ vis tiek tvirtina, jog mūsų planeta yra 40 tūkstančių kilometrų skersmens diskas su centru Šiaurės poliuje.
Pietų poliaus, taigi ir Antarktidos, nėra, vietoj jos – diską supanti ypač akylai sergstima ledinė siena. Nuotraukos iš Kosmoso – klastotės, vadinamieji kosmonautai už dosnius honorarus dalyvauja suokalbyje.
Įtikinėjo, įtikinėjo merginą, ir – ką? Šiame siužete teintriguoja tai, kad baigiantis XXI amžiaus antram dešimtmečiui to apskritai prireikė – ar galėjo kas apie tokį poreikį pagalvoti prieš 20 metų? Iš vienos pusės, žvėriškas rimtumas, įtikėjimas tuo, kas skelbiama, iš kitos – postmodernus prasmių mirgėjimas, kai nesuprasi, rimtai čia ar pokštaujama. Arba numojus ranka į viską randama laiko prabangai aiškintis, kas čia gražesnis, gražiausias, kai asmeninis ego lipa per kraštus.
Čia vis tiek puikiai jaustis įpareigotas bet kas. Tanzanijos prezidentas Johnas Magufuli nėra koks užsisėdėjęs autoritaras kaip daug kur Afrikoje, valdo nuo 2015-ųjų, apsigynęs chemijos mokslų daktaro laipsnį, mokslininkas. Bet tiki, kad veiksmingiausia priemonė nuo COVID-19 yra nuoširdi malda. Europos lyderis, gebantis įkaite laikyti visą naciją.
Vien ko vertos Baltarusijos valdžios heroiškos pastangos nežinia ko vardan – kai bandė trukdyti Sviatlanos Cichanovskajos mitingams, rausė duobes, klojo vamzdžius, pildė juos vandeniu ir skelbė – va, pramušė kanalizaciją. Tiesa, klausimas, ką daryti visuomenei, kai Aliaksandras Lukašenka akivaizdžiai neadakvetus, bet veržiasi būti nacijos tėvu. Ir dar sugebėjo apsirūpinti atomine jėgaine...
Charizmatinis lyderis, kuris ne atstovauja, o realizuoja – ne ypač svarbu ką. Tokia galia charizmos šoumenizuotoje tikrovėje – andai M.Veberio „tik“ apgiedotoje, G. Le Bono apgiedotoje įtariai.
Kurti naują tikrovę dabar vis lengviau, atsekti tos kūrybos procesą vis sunkiau ir nebėra galimybių jį veikti, ypač kai valingas ar ne, bet nuoširdus, įtikėjęs (Žemė kaip 40 tūkstančių kilometrų skersmens diskas) įtakos agentas turi priejimą prie rimta laikomos informacijos priemonės. Tinka ir dezinformacijos, propagandos kampanijoms, ir naujoms elgesio normoms.
Peržiūrėti istoriją, „matuojant“ ją prie naujų humanistinių standartų – nieko naujo. Anksčiau viskas baigdavosi nauju visuomeniniu susitarimu, su kuriuo galų gale sutikdavo ir valstybė (nutikdavo, po maišto, revoliucijos). Garsią kalbą „Aš turiu svajonę“ Martinas Lutheris Kingas pasakė 1963 metų rugpjūčio 28 dieną, pilietinių teisių įstatymas jos pagrindu priimtas 1964-ųjų liepą.
Dabar naują visuomeninę normą galima tverti stichiškai ir akimirksniu be institucijų dalyvavimo, ji gali būti ne realių bėdų projekcija, o banaliai išgalvota. Taip pat akimirksniu ir be reglamento galima eliminuoti „nesutinkančius“ – atleisti iš darbo, užtampyti po teismus, sunaikinti verslą...
Čia ne lėtapėdė archajika, kai Havajų čiabuviams reikėjo laiko susivokti, jog konservuota lašiša, kuria amerikiečiai juos vaišino, yra ta pati, kurią jie ir šiaip sužvejoję valgo. Užtat konservuota.
Vis dažnesnė praktika problemas „užversti lėšomis“, tiesa, kaip nurodo žydų patarlė, jei galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o išlaidos. Žinoma JAV prezidento Roberto Kennedžio kalba praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje apie tai, kad BVP per „sausas“ skaičius gyvenimo kokybei apibrėžti, nes neapima išsilavinimo kokybės, vertybių galios. Iš tiesų, kaip „suskaičiuoti“ pilotą lėktuvo „Flight Design CTLS“, kuris ignoruodamas COVID-19 (dėl pandemijos oro susisiekimas tuo metu draustas) danguje virš Berlyno balandžio 8-ąją „išpiešė“ velykinį kiškutį?
Čia – kaip, nesveikas jis, tas pilotas? Kaip jį „argumentuoti“ visapusiškai reglamentuotame, nuo atsitiktinumų patikimai valomame gyvenime?
Iš kitos pusės, pasak Émilio Durkheimo, visuomenė visada baudžia ne siekdama, kad kažkas kažko daugiau nedarytų, o fiksuoja ataką prieš kolektyvinę moralę ir baudžia kolektyvinių jausmų įžeidimą. Politinis teoretikas Carlas Schmittas yra įvedęs terminą „politinė teologija“, kadangi šis daugiau mažiau prigijo, išeina, visuomenė iš prigimties yra religinga.
Kitas reikalas, kad tas religingumas „stojus reikalui“ gali būti užpildomas labai įvairiu turiniu. Pavyzdžiui, ateizmu.
Visi sutinka „būti išlyginti“ dėl šventos ramybės – susidūręs su siurprizu, žmogus įprastai renkasi mažesnį blogį, šį praktiškiau pasirinkti „su visais“ ir/ar „paskui visus“. Gali gluminti nebent padėties „paskui visus“ adeptų neregėtas entuziazmas. Bet geriau teneglumina – dėl šventos ramybės.
Kas dar likusiems tikintiems atsitiktinumu teikia vilties? Tikriausiai nykstanti galimybė juo, besitraukiančiu atsitiktinumu, dar kurį laiką pasimėgauti. Anot poetės –
Vieni temato tiktai tave,
Kiti temato tiktai mane,
Mes taip tobulai drauge išsidėstom,
Jog niekas sykiu neišvysta mudviejų (...)
(Ana Blandiana „Dviese“)