Ne tik palinksėti galvomis susitikimuose ir užsidėti varnelę prie atitinkamo langelio būtinuose dokumentuose, bet atsižvelgti: taikyti gyventojų siūlomus sprendimus, koreguoti projektus, traktuoti aplinkinius gyventojus kaip legitimius proceso dalyvius, o ne kliūtį, kurią reikia arba nupirkti, arba ignoruoti.
Deja, gyventojams vis dar tenka numinti kryžiaus kelius, kad primintų tiek apie savo egzistavimą, tiek ir apie teisę tarti žodį. Nereikia žvalgytis toli, ar ieškoti išimtinių atvejų – Vilniaus Senamiesčio bendruomenė iki pat šiol nėra įtraukta į Vokiečių gatvės rekonstrukcijos projekto rengimą, o pervertinti šios viešos erdvės svarba ir matomumą tiek patiems gyventojams, tiek ir miesto svečiams būtų itin sudėtinga.
Prisiminkime ir išdarkytą buvusį Misionierių vienuolyno ansamblį, kur mano supratimu dėl aplaidaus valstybinių institucijų darbo ir lengvabūdiško požiūrio į dialogą su visuomene Lietuvos baroko karūna pamažu virsta „olandiškais tvartais”. Jei nesugebėsime laikytis elementarių pagarbos ir dialogo taisyklių savo sostinės širdyje, kokios sėkmės galime tikėtis spręsdami valstybės problemas?
Kitas pavyzdys – „Žvėrkūnkiemiu“ pramintas daugiabučių namų ir kotedžų projektas šiaurinėje Žvėryno dalyje. Projekto vystytoją prie tikrų, o ne imituojamų derybų stalo pavyko atvesti tik po ilgų ir nuoseklių pačios Žvėryno bendruomenės pastangų.
Tokia situacija, kuomet įsiplieskia ilgametė trintis tarp vystytojų ir bendruomenės nėra geras precedentas, tačiau dar keisčiau, jog Žvėryno bendruomenės iškelti klausimai yra visiškai legitimūs: tai ir susisiekimo ir logistikos problemos, galinčios dar labiau pabloginti ir taip jau intensyviai apkrautą Žvėryno susisiekimo sistemą, tiek ir pagrįstos abejonės dėl statomų daugiabučių aukštingumo.
Panaši situacija yra susiklosčiusi ir kitoje Žvėryno vietoje, Kęstučio gatvėje. Čia, neturint Vilniaus miesto savivaldybės pritarimo, buvo išduotas leidimas nugriauti buvusį pastatą ir vietoje jo pastatyti naują trijų aukštų pastatą su mansarda, kuris ne itin aiškiomis aplinkybėmis virto septyniolikos metrų aukščio komerciniu objektu. Ir visa tai – nesitarus su vietos bendruomene. Mano supratimu buvo neatsižvelgta nei į šiai vietovei taikomus specialius paveldosauginius reikalavimus, nei į Žvėryno architektūrinį vientisumą.
Ignoruojamos ir viltį praradusios bendruomenės kreipiasi į politikus, kurie, jei tik vystytojai bei atsakingi savivaldybių administracijų pareigūnai nuoširdžiai įsiklausytų į gyventojų nuomonę, neturėtų ko tokiose situacijose ir pridurti. Tačiau kol taip nėra, gyventojams reikia pagalbos ir nacionaliniu lygiu, ir jie tos pagalbos sulauks: dėmesiu situacijai, raginimais ir reikalavimais atsakingoms institucijoms užtikrinti jų teises, o jei reikės – ir atitinkamų įstatymų pataisomis.
To reikia ne siekiant patenkinti kažkokį neaiškų urbanistinį ultrakonservatyvumą. Įstatymai ir teisės aktai, nustatantys miesto plėtros, architektūros ir statybos taisykles, visame pasaulyje egzistuoja ne be reikalo.
Veikdamas pasaulyje žmogus veikia ir kuria savo aplinką, o ši savo ruožtu veikia ir kuria patį žmogų. Aplinkos ir architektūros svarba žmogaus psichologijai ir savijautai yra pakankamai seniai žinomas faktas. Pastatų formos, spalvos, aukštis, tarpusavio išsidėstymas, darna, pozicija pasaulio šalių atžvilgiu – viskas turi didesnį ar mažesnį poveikį tiek juose gyvenantiesiems, tiek ir niekada į juos neužeinantiems, bet juos kas dieną matantiems ar jų šešėlyje turintiems gyventi kaimynams.
Šį poveikį galima išnaudoti tiek siekiant padaryti įspūdį, tiek įbauginti, tiek suteikti komfortą, ramybę ir pasitikėjimą. Tam, kad tai patirtum, nereikia pačiam būti psichologu ar dairytis toli: pačiame Vilniuje yra išlikę dar daug primityvaus sovietinio laikmečio gyvenamųjų rajonų, kurių atmosferos kitaip nei slegiančia neapibūdinsi.
Į gyventojų nuomonę ir gerovę neatsižvelgiantis miesto stiebimasis neturi ateities ir negali tęstis. Biologijoje toks netvarkingas, nekontroliuojamas bei žalingas augimas ir plėtimasis asocijuojasi su vėžiu, o ne su sveikata.
Todėl kreipiuosi į atsakingas institucijas – išgirskime bendruomenes ir pasistenkime visi kartu išlaikyti Vilniaus Žvėryną bei Senamiestį sveiką, darnų ir patrauklų, ir nustokime bet kokia kaina garbinti augimo stabą.