Štai ir A. Lukašenka per rinkimus, jeigu tai galima vadinti rinkimais, iš pradžių gąsdino rusais, net suėmė tris dešimtis rusų samdinių, o dabar jau gąsdina Vakarais ir telkia karinius dalinius prie savo vakarinės sienos.
Bet kalbame ne apie Baltarusiją, o apie Lietuvą.
Tas Baltarusių kariuomenės dalinių telkimas, savotiškai padeda tiems politikams Lietuvoje, kurie tikisi įtraukti į savo orbitą išsigandusius ir jautrius rinkėjus.
Na, dar galima sukelti įtampas ir kitaip. Jau kelintas mėnuo TS-LKD kandidatai inicijuoja akcijas prieš Astravo AE pavojų. Čia pastoviai buvo ir yra kalbama apie atominės elektrinės saugumo trūkumus, statybos neskaidrumą bei, natūralu, pavojingą elektrinės artumą nuo Vilniaus.
Visa ši situacija rinkimų kampanijos metu pavirsta ne į kovą dėl elektrinės saugumo, bet į komunikacinį vajų siekiant išsiskirti.
Nieks neneigia galimų pavojų, bet kažkaip, man regis, kad po rinkimų mes apie elektrinę girdėsime daug rečiau ir iš kitų lūpų.
A. Lukašenkos saugumiečių bei policijos smurtas po rinkimų kampanijos, iš šalies išstumta, tikėtina, realiai laimėjusi kandidatė, S. Cichanouskaja tampa ryškiu rinkiminiu simboliu ne tik Baltarusijoje.
Buvimas šalia jos, akcijos, komentarai bei pareiškimai dėl jos padėties bei rinkiminių manipuliacijų jos atžvilgiu suteikia kalbantiesiems didelę auditoriją ir galimybę save išviešinti.
LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, būdamas LSDDP sąrašo vedliu, šiandien tampa komunikaciškai ypač ryškia figūra, nes jo pasisakymai, veiksmai, susieti su baltarusių opozicija bei įvykių šioje šalyje vertinimais asocijuojasi ne tik su Lietuvos respublikos pozicija, bet ir su šios partijos įvaizdžiu. Nors, kol kas L. Linkevičiaus komunikacinis aktyvumas suteikia naudą daugiau jam pačiam, o ne visam rinkiminiam sąrašui.
Šiandien regime, kaip susikerta ir konkuruoja tarpusavyje dvi rinkimiškai aktualios aptariamų pavojų tendencijos.
Viena, tai pandemijos pavojus, kita – įvykiai Baltarusijoje. Akivaizdu, kad paskutiniais mėnesiais valdantieji, efektingai veikdami epidemijos suvaldyme, užkariavo rinkėjų dėmesį, kaip tie, kurie atitolino pavojų ir kurie geba susitelkti pavojaus akivaizdoje. Taigi valdančiųjų „valstiečių-žaliųjų“ reitingai augo.
Bet rugpjūtis suteikė dešiniesiems šansą sukurti strategiškai adekvačią pavojaus suvaldymo alternatyvą – politinius Baltarusijos prezidento rinkimų ekscesus. Kiek tai bus efektyvu ir rinkimiškai naudinga konservatoriams, pamatysime per paskutines apklausas ir per rinkimus.
Bet šiandien akivaizdžiai matome, kad baltarusiška problema tampa savotišku dešiniųjų rinkiminiu monopoliu ir paskutiniu metu ima dominuoti, užgoždama net pandemijos realijas.
Manyčiau, kad čia vertėtų paminėti visiems rekomenduoti R. Lopatos tekstą „Delfi“ „Kaip Lietuva baltarusius rėmė“, kur neutraliu istoriko žvilgsniu vardijami politikų bei politinių jėgų veiksmai Baltarusijos atžvilgiu.
Per visą tekstą autorius išryškina ne tiek politikų norus padėti kaimyninei tautai, kiek siekį gauti didesnę ar mažesnę politinę ar ekonominę naudą.
Todėl kyla abejonė, ar mūsų politikai neužmirš baltarusių po rinkimų, ar nesigaus taip, kad Sviatlana Cichanouskaja, iš kaimyninės šalies pasitraukusi opozicija staiga taps neįdomi, bus įvertinta kaip neryžtinga ir bus pamiršta?
Tiesą sakant išorės pavojai išties egzistuoja, jie ne visada tokie dramatiški, kaip gąsdina politikai, bet visada tampa tokiais, jei mes atkreipiame dėmesį į juos tik tuomet, kada tai mums būna ekonomiškai ar politiškai naudinga.