„Mes“, kurie nesugebame sau paaiškinti savo pačių prieraišumų, priešiškumų ir pasirinkimų, „balsuojame dažniausiai už partijų pavadinimus, kaip inertiškai egzistuojančius kiekvieno mūsų galvose vertybinius stereotipus.

Dažnai balsuojame už lyderius, vedančius partinius sąrašus. Kartais balsuojame už atrakcines asmenybes, nes taip linksmiau“? Mes – kanopiniai žolėdžiai arba (na, gerai) trimečiai vaikučiai, mums „valdžia turi būti panaši į darželio auklėtoją: visur stebinti, perspėjanti ir mokanti paguosti bei padėti“. Mes! Mums!

Mes – kanopiniai žolėdžiai arba (na, gerai) trimečiai vaikučiai, mums „valdžia turi būti panaši į darželio auklėtoją: visur stebinti, perspėjanti ir mokanti paguosti bei padėti

Laukia, esą, šis kvailasis, šis infantilusis visur esantis pilietis-rinkėjas „valdžios“ malonių ir tvarkos ir nesuvokia, kad pats dėl visko kaltas, nes (cituoju) „nesiruošia [...] parodyti savo aplinkai, kad tvarkos pradžia ne Seimas ar Vyriausybė, o eilinis žmogus, gebantis sutvarkyti savo supratimą apie jį supančią socialinę, politinę ar tiesiog sanitarinę aplinką“.

Ne Seimas ir ne Vyriausybė juk valdo, o mes patys: išsišluojam kiemą, apkarpom gyvatvorę, nevėluojam į darbus, surūšiuojam šiukšlytes, užsimaunam kaukytes – argi ne galingi mes?

Kartais patingim, kartais sąmoningumo stokojam – va tada ir valdžia pasidaro bloga, ir keliam savo mažus kumštukus prieš ją, ir burnojam negražiai, užuot apsikuopę.

(Kaip šis moralas seka iš tariamo abejingmo ideologijoms – iš karto susigaudyti nėra paprasta, tad pamėginsiu profesoriaus argumentą rekonstruoti: rinkėjas yra labai kvailas > todėl idėjos ir teorijos jam nerūpi > apie jo kvailumą žinome iš to, kad balsuoja pagal „grožį“ ir kad vis valdžia nepatenkintas > kad balsuoja pagal grožį ir kad teorijos nerūpi, žinome iš to, kad partijų programos nesiskiria > rinkėjas irgi jų neskiria, o tai reiškia, kad jis – darželinukas, kuriam reikia auklės > o tai reiškia, kad laikas jam susitvarkyti žaisliukus ir marš į kambarį, užuot samprotavus apie valdžią > QED.)

Ne Seimas ir ne Vyriausybė juk valdo, o mes patys: išsišluojam kiemą, apkarpom gyvatvorę, nevėluojam į darbus, surūšiuojam šiukšlytes, užsimaunam kaukytes – argi ne galingi mes?

Kas jis, šis menamas visiškas mažaraštis, politikos ekspertų numylėtasis „mūsų“ provaizdis ir reprezentantas? Kaip jam pavyko skaityti neišmokti ir niekada nebūti girdėjus žodžių „liberalus“, „konservatyvus“, „socialdemokratinis“, „kairysis“, „dešinysis“? O gal girdėjo, bet neasocijuoja su niekuo politišku, tiki, kad jie nurodo obuolių veisles arba pėdkelnių tankumą?

Pažįstate bent vieną tokį? Tarkime, vieną pažįstate, Gal netgi du ar tris. Ir apibendrinate, kad jis – tai mes, tiksliau, „jūs visi, išskyrus, žinoma, mane ir mano artimą aplinką“, nes esate ekspertas ir todėl logika – jūsų stiprioji pusė?

O gal išsamūs patikimi tyrimai atskleidžia, kad bent 80–70 procentų populiacijos į taktinius klausimus apie politines preferencijas atsakinėja „nežinau“, „nesvarbu“, „noriu, kad kandidatas mane paguostų ir kad gražus būtų“? (Jei taip atsakinėtų, ekspertas iškart suprastų pažodžiui: negali gi niekaip čia būti valios trolinti, anketos sabotažo, bendros politinės desperacijos arba sarkazmo – nes rinkėjas yra labai kvailas, nelygstamai kvailesnis už ekspertą ir netgi už bet kurį politiką, čia mūsų – ne tų, kurie rinkėjai, o tų, kurie rinkimus komentuoja – politinė konstanta.)

O dabar rimtai: manau, kad sunku surasti ciniškesnį socialinės inžinerijos projektą nei šitas iš demokratijos sakyklų dudenamas „mes“ – ekstremaliai kvailas, svajojantis apie aukles ir, lyg to būtų maža, pats save valdantis (tik nesupranta, mažiukas, chi-chi). Gal jau pakaks? Nei taip svajoja jis, nei nesupranta pasakėlių, kuriomis maustomas, nei egzistuoja anapus ekspertinių įžvalgų.