Pradėsiu nuo anekdoto. Tamsiame kambaryje pastatoma taburetė su išsikišusia vinimi. Į kambarį įeina rusas. Sėdasi ant taburetės, pašoka, nusikeikia ir išbėga plūsdamasis triaukščiais keiksmais. Į kambarį įeina ukrainietis. Sėdasi ant taburėtės, pašoka, nusikeikia, išsitraukia vinį iš taburetės ir įsideda į kišenę – namuose pravers. Į kambarį įeina baltarusis.

Sėdasi ant taburetės, pašoka, nusikeikia, pasižiūri, nuleidžia galvą ir atsisėda atgal – turbūt taip ir turi būti.

26-erius Aliaksandro Lukašenkos valdymo metus ir jo santykį su baltarusiais puikiai apibendrina anekdoto situacija. Baltarusiai supranta sėdintys ant vinies, bet jų sėdėjimą lydi savotiškas egzistencinis susitaikymas. Galbūt taip ir reikia? Galbūt tik Lukašenka yra tas saugiklis, užtikrinantis taiką ir minimalią buitinę gerovę?

Susidorojimas su opozicijos atstovais, protestai Minske, manipuliacijos informacija, melas ir žiaurios represijos nėra naujiena. Naujiena tapo protestų mastas ir nepasitenkinimo retorika. Šį kartą Lukašenkai labai sunku apsimesti, kad 500 tūkstančių žmonių Minske ir protestai beveik visuose didžiuosiuose miestuose, beveik visose didžiosiose gamyklose yra „saujelės nesusipratėlių“ išdaigos.

Galbūt tik Lukašenka yra tas saugiklis, užtikrinantis taiką ir minimalią buitinę gerovę?

Baltarusiams akivaizdžiai įgriso Lukašenkos režimo įžūlumas ir šaltakraujiški susidorojimai su bet kokiomis oponavimo formomis. Kaip pastebėjo rusų žurnalistas Aleksejus Venediktovas, jei naktį po suklastotų rinkimų rezultatų paskelbimo Minsko gatvėse į protestus ėjo ir brutaliai daužomi buvo jaunuoliai, tai po šio susidorojimo į protestą išėjo jau ir jų tėvai bei seneliai.

Lukašenka sugebėjo suvienyti praktiškai visus Baltarusijos socialinius sluoksnius. Jo pusėje vis dar lieka specialiosios tarnybos, teisėsauga ir karinės pajėgos, dalis valdiškoje tarnyboje dirbančių baltarusių bei dalis amorfiškos provincijoje gyvenančios liaudies, kuri tiesiog patologiškai bijo bet kokių pokyčių ir dėl to kabinasi už tikrovėje subyrėjusio, bet ekrane vis dar tvirto Batkos įvaizdžio.

Teoriškai, Lukašenka jau žlugęs politikas. Didžioji baltarusių dalis ne tik nebetiki jo paistalais, bet ir atvirai demonstruoja neapykantą, reikalaudama tik vieno – trauktis. Praktiškai turėdamas pakankamai stiprų jį saugantį aparatą ir bent jau moralinį Kremliaus palaikymą Lukašenka gali vegetuoti uzurpatoriaus poste iki gyvenimo galo.

Kokie galimi Baltarusijos įvykių scenarijai?

Pirmasis. Lukašenka nesitraukia, opozicijai nepavyksta suformuoti aiškios struktūros, protestai silpsta, skaidosi. Tai dažniausiai pesimistų, cinikų ar, jų manymu, realistų pateikiamas scenarijus. Jo esmė tokia, kad Lukašenkai pavyks atlaikyti spaudimą ir pamažu nuslopinti baltarusių ryžtą.

Neapsvarstytos šio scenarijaus aplinkybės yra tai, kad didžioji dalis baltarusių, visgi, liks oponuojančia ir nuolat nepasitenkinimą reiškiančia jėga. Lukašenka užsitrauks Europos Sąjungos ir atskirų valstybių sankcijas, taps dar labiau priklausomas nuo Rusijos pozicijos.

Tai iš esmės yra sprendinio atidėjimo scenarijus, nes nei gatvėse daužytų žmonių artimieji, draugai ir pažįstami, nei režimo baudžiami streikų dalyviai nepamirš šios skriaudos ir tiesiog lauks naujos galimybės, bet kokios Lukašenkos klaidos.

Tuo pačiu metu Lukašenkai bus žymiai sunkiau žaisti manevravimo žaidimą tarp Rusijos ir ES, nes jis taps visiškai priklausomas nuo Maskvos paramos ir jos sprendimo kol kas laikyti jį poste ar ieškoti alternatyvos.

Antrasis. Lukašenka nesitraukia, bet opozicijai pavyksta išlaikyti protestų mastą, susiformuoja alternatyvi struktūra, kuri kasdien spaudžia režimą.

Dabartinėmis sąlygomis optimistinis scenarijus. Akivaizdu, kad Lukašenka, skirtingai nei tarkime Ukrainoje nuverstas Viktoras Janukovyčius neketina eiti į jokias derybas ir su bet kokia oponuojančia puse susidoros visais įmanomais būdais.

V. Janukovyčiaus silpnybė Maidano metu buvo tai, kad jis neturėjo realios jį palaikančios jėgos struktūros, neturėjo nuo jo likimo priklausomų žmonių, kurie stotų ginti ne tiek patį diktatorių, kiek status quo poziciją. Lukašenka, net ir protestuojant gamykloms, ar atskiriems vadovams ar pareigūnams pereinant į protestuotojų pusę, vis dar turi savo rankose ginklus. Tiek metaforine, tiek tiesiogine prasme.

Akivaizdu, kad Lukašenka, skirtingai nei tarkime Ukrainoje nuverstas Viktoras Janukovyčius neketina eiti į jokias derybas ir su bet kokia oponuojančia puse susidoros visais įmanomais būdais.

Tokiomis sąlygomis alternatyvios struktūros kūrimas, derybos ar bandymai spausti režimą neišvengiamai sulauks represijų ir aukų. Kaip pats Lukašenka nubrėžė liniją: nauji rinkimai bus tik per jo lavoną.

Trečiasis. Lukašenka nesitraukia, bet Kremlius nutaria surasti kitą vadovą Baltarusiai.

Esminė protestų Baltarusioje silpnybė yra tai, kad kontekste visada tvyro Rusijos įtakos ir sprendimo klausimas. Kremlius tikrai nesiruošia paleisti Baltarusijos iš savo įtakos ir interesų zonos. Anaiptol. Lukašenkos pašalinimas gali tapti proga iš esmės įvesti tiesioginį Rusijos valdymą.

Apie būsimą Minsko guberniją jau visą savaitę rėkauja beprotis Vladimiras Žirinovskis. Aišku, Kremliuje tvyro didesnis santūrumas ir labiau struktūruotas veikimas, bet tikslas čia tiesiog įvardinamas kitais žodžiais.

Jei Rusija nuspręs, kad Lukašenkai laikas trauktis, jis privalės trauktis. Visos kai kurių komentatorių kalbos apie Batką kaip Baltarusios suverenumo garantą bus nuleistos tualeto vamzdžiu. Tiesą sakant, jos tuo vamzdžiu jau buvo nuleistos tą dieną, kai desperacijai pasiduodantis Lukašenka puolė skambinti Vladimirui Putinui, kad šis suteiktų bet kokią pagalbą.

Teoriškai opozicijos reikalavimas būtų išpildytas. Dalis protestuotojų išties kelia tik labai minimalų barjerą – bet kas, tik nebe Lukašenka. Protestų sąlygose nėra jokių konkrečių Baltarusios ateities scenarijų. Tokių, kokius buvo galima surasti Maidane, kurį paskatino Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su ES.

Baltarusiai tiesiog pavargo nuo Lukašenkos režimo, nuo jo neveiksnumo, akiplėšiškumo ir brutalumo. Hipotetiškai tariant, kad režimas pasitrauktų, tolesnis scenarijus yra sunkiai prognozuojamas. Iš dabartinių opozicijos atstovų, tokių kaip buvęs kultūros ministras ir dabartinės Koordinacinės tarybos narys Pavelas Latuška, pasisakymų aišku, kad opozicija iš esmės sieks to paties – laviruoti tarp Rusijos ir ES. Tik daryti tai demokratiškai renkamos valdžios ir demokratinių sprendimų priemonėmis.

Ketvirtasis. Lukašenka nesitraukia, bet vis labiau spaudžiamas opozicijos ir tiesiogiai neremiamas Rusijos pasiduoda desperacijai ir kuria chaosą.

Baltarusiai tiesiog pavargo nuo Lukašenkos režimo, nuo jo neveiksnumo, akiplėšiškumo ir brutalumo.

Šis scenarijus mažokai tikėtinas, bet Lukašenkos desperacija ir ryžtas likti valdžioje gali jį atvesti iki absoliučiai neracionalių spendimų. Vienas iš strateginių Baltarusios uzurpatoriaus žingsnių buvo permesti dalį karinių pajėgų arčiau vakarinės šalies sienos.

Netikėtai apsilankęs generaliniame štabe Lukašenka pareiškė, kad NATO pajėgos ir jų judėjimas Lenkijos bei Lietuvos teritorijose kelia realią grėsmę, dėl to kalbėtasi ir su Putinu, o šis pažadėjęs realią karinę paramą, jei tik iškils bet kokios problemos.

Nedidelė karinė provokacija ar ultimatumas Lukašenkai padėtų sukurti karo grėsmės nuotaiką ir konsoliduoti tą abejingą baltarusių dalį, kurios didžiausias troškimas yra „kad nebūtų karo“. Pasirodyti taikos gynėju geriausia, žinoma, sukeliant karinės grėsmės situaciją ir vėliau ją nuslopinant ar užbaigiant.

Prie chaoso scenarijaus galima priskirti ir galimas masines represijas prieš protestuotojus, fizinį susidorojimą su opozicijos lyderiais, suformuota Koordinacine taryba, kuriai jau keliama baudžiamoji byla dėl tariamo perversmo rengimo.

Penktasis. Labiausiai optimistinis scenarijus. Lukašenka supranta savo padėtį arba jo padėtis jam paaiškinama Kremliuje ir jis nutaria trauktis. Užbėgdamas už akių pabrėšiu, kad netikiu sąžiningo Lukašenkos pralaimėjimo rinkimuose scenarijumi, nes to jam neleistų nei savigarba, nei tikriausiai norėtų pati Rusija.

Iki tokio scenarijaus išsipildymo reikės ilgo ir nuoseklaus opozicijos darbo, visuotinio baltarusių darbininkų streiko, žymiai aktyvesnio Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir kitų suinteresuotų valstybių spaudimo sankcijomis. Lukašenka turės du pasirinkimus – arba likti vadovauti jam absoliučiai nepaklusniai ir geriau badauti nei gyventi diktatūroje linkusiai tautai, kitaip sakant, eiti iki pabaigos, arba gauti tam tikras garantijas ir trauktis į Rusiją Janukovyčiaus keliu.

Didžiausia šio scenarijaus problema yra būtent Rusijos vaidmuo. Net ir proslaviška demokratinė Baltarusijos valdžia Kremliui būtų toks pats peilis kaip ir proeuropietiškoji. Rusijos įtaka Baltarusijoje remiasi būtent korupciniais ryšiais ir antidemokratiniu veikimo būdu. Net ir simpatizuojanti Rusijai demokratija Kremliui yra toks pats trukdis.

Čia galima suformuluoti pagrindinę sąlygą Baltarusijos revoliucijos sėkmei. Kremlius turėtų pradėti jausti rimtą spaudimą palikti Baltarusios klausimą pačių baltarusių valiai šalies viduje. Tai, manau, supranta ir Kremliaus veikėjai, matydami, kad net ir Chabarovske kyla neramumai dėl akivaizdžios savivalės.

Kremlius turėtų pradėti jausti rimtą spaudimą palikti Baltarusios klausimą pačių baltarusių valiai šalies viduje.

Aleksejui Navalnui pakišti nuodai yra savotiškas perspėjimas: nesugalvokite kelti galvų. Tiek Putinas, tiek Lukašenka pasiryžę likti valdžioje ir dėl išlikimo krauti lavonų krūvas nors ir prie savo rūmų vartų.


Vietoje išvados.

Kai kurie baltarusiai juokauja, kad jei reikėtų rinkti jų šalies credo, jis galėtų būti: gal taip ir reikia (moža tak i treba?). Šis posakis pasiskolintas iš Vilniuje gyvenusios ir kūrusios baltarusių tautos poetės Aloizos Paškevič (Lietuvos nepriklausomybės signataro Stepono Kairio žmonos) eilėraščio „Kryžius laisvei“.

Jame Paškevič kritikuoja baltarusių abejingumą ir susitaikymą su caro valdžia ir jos represijomis, apeliuoja į jų tautinę savigarbą. Tak i treba nuotaika persekioja baltarusius jau ilgiau nei šimtmetį, lemia jų politinio ir socialinio gyvenimo ypatumus, iš dalies lemia ir Lietuvos likimą.

Matome daug scenarijų, kuriuose sunkiai įsivaizduojamas taikus Lukašenkos pasitraukimas, taiki revoliucijos sėkmė ar jos sėkmė apskritai. Bet galbūt 2020 rugpjūčio įvykiai bent jau žymi tak i treba pozicijos pabaigą ir naujos, nesitaikstančios pilietinės visuomenės užuomazgas.

Tai būtų geras ženklas mūsų ateičiai ir patvirtinimas, kad Lukašenkos režimas nebeturi ateities.