Lukašenkai galas, sako jie. Žiūri kvatodami, kaip ūsuotasis diktatorius nušvilpiamas gamyklose ir skraido į susitikimus su liaudimi sraigtasparniu, lyg koks Nicolae Ceausescu, bėgdamas iš Bukarešto ten, kur jį suėmė ir sušaudė.
Baltarusijos diktatorius tikrai atrodo apgailėtinai, tačiau, nepaisant visų įvykių, jis lieka valdžioje. Jo nepripažįsta civilizuotas užsienis (Rusija, Kazachstanas ir Kinija nesiskaito), bet jis ant užsienio dėjo ryžtingą skersą.
Visą ketvirtį amžiaus Aliaksandras Lukašenka užsieniu manipuliuodavo, kaip jam reikėjo: tai imituodavo draugiškus jausmus Vakarams, kad paspaustų Rusiją, girdi, aš ir kitų draugų galiu susirasti, tai apsiputojęs koliodavosi, kad parodytų Kremliui: aš – jūsų vienintelis sąjungininkas. Visi žinojo, kad meluoja ir vartosi, bet ar mes jį pakeisim, sakydavo visi užsieniečiai, ir buvo teisūs.
Nes Baltarusiją gali pakeisti tik patys baltarusiai, ir neatrodo, kad jie labai skubėtų. Dar ir su pasididžiavimu pabrėžia, kad visi ten vykstantys mitingai nukreipti prieš Maskvą, lyg draugiškumas Kremliui būtų koks nors privalumas.
Maskva visada žiūrėjo į Baltarusiją kaip į jaunesniuosius brolius, o sovietų vadas Leonidas Brežnevas, teikdamas apdovanojimą Baltarusijos komunistų partijos pirmajam sekretoriui Piotrui Mašerovui, pažeminamai pasakė: jūs jau pasiekėte respublikos masto vadovo lygį. Girdi, į Maskvą galite atvažiuoti kaip į svečius.
Dar ir Lietuvoje yra besižavinčių, girdi, žiū, kokie baltarusiai yra tvarkingi, civilizuoti ir nuolankūs. Gerai, žinoma, kad baltarusiai yra tvarkingi ir mandagūs. Tik už mandagumą niekas laisvės neduoda.
Žinoma, kad diktatorius Lukašenka neturi variantų – jei ir liks valdžioje, tai tik apspjaudytas, susilpnėjęs ir populiarus tik tarp pašalpinės liaudies ir kaimo senolių. Tie stena, kad pensijos mažos, bet dėkoja Dievui ir Lukašenkai, kad pensijas vis dar moka. Taip, Lukašenkos rėmėjai yra nuolankūs galvijai (tokie, kaip mušamos žmonos, kurios, net ir dažnai kuliamos, lieka su savo vyrais: kai negeria, tai jis juk visai neblogas žmogus), bet jam užteks ir tokių. Ir jis, panašu, liks valdžioje.
Nes kas iš jo tą valdžią atims? Opozicijos nėra, yra tik geranoriška, mandagi ir nepatenkinta liaudis, kuriai ūsuotasis nusibodo, tačiau ne tiek, kad kas nors ką nors padarytų, juo labiau kad teisėto būdo priversti jį atsistatydinti nėra.
Neteisėto būdo – užimti pastatus, revoliucionieriams gaudyti ir šaudyti buvusios valdžios veikėjus – niekas nenori imtis. Visų pirma, tai – ne baltarusių būdas, antra – prievarta iš protestuotojų pusės būtų vienintelė situacija, kai Vladimiras Putinas galėtų be didelio vargo įvesti taikos palaikymo kontingentą, o Rusijos kariuomenę išvaryti būtų dar sunkiau, negu įsikibusį valdžios kolūkietį.
Kurį laiką atrodė, kad reikalai sukasi link revoliucijos pergalės. Protestai plėtėsi, pareigūnai su guminėmis lazdomis ir skydais traukėsi, sulaikytuosius paleisdavo (nors įkalintų vis dar yra), ir Baltarusija kasdien buvo pasaulio žinių pirmoje eilutėje, net Vakarų lyderiai kalbėjo apie Lukašenkos nepripažinimą. Opozicijai, tiesa, jie nesiūlė jokio padrąsinimo ir jokios aiškios paramos, nes nėra kam siūlyti, visas protesto judėjimas – be vadų ir beveik neturi stuburo, jis spontaniškas ir visą šalį apimantis, bet be jokio aiškaus tikslo, išskyrus prašymą, pateiktą diktatoriui, kad šis surengtų naujus rinkimus vietoje suklastotų.
Taip, tai labai mandagu, bet taip pat ir labai beviltiška.
„Surenkite naujus rinkimus, šitie buvo suklastoti.“ „Nerengsiu, nauji rinkimai – tik per mano lavoną.“ „Gerai, supratom, tada mes eisim dar pamojuosim vėliavomis.“ „Mojuokit. Kai pailsės milicininkai, vėl pasiųsiu juos ir duos jums snukin.“
Taip, tiesa yra tai, kad Aliaksandras Lukašenka atrodo sunerimęs, blaškosi, įsakinėja kariuomenę permesti prie vakarinės sienos su priešais ir kartoja tik jam vienam įtikinamas maldeles: neramumus organizuoja piktadariai iš užsienio, darbo kolektyvus kursto, įmonių vadovus terorizuoja kiršintojai, protestuotojams moka priešai, agresoriaus tankai ir lėktuvai jau kaitina variklius, jiems pakaks penkiolikos minučių, kad kirstų motulės Baltarusijos sieną.
Dar negirdėjome pažadų, kad jo šalis kils į mirtiną kovą su kruvina geležine NATO karo mašina, kad liepsnos kaimai ir partizanai sprogdins geležinkelio tiltus, kai ešelonai iš Lietuvos veš į okupuotą Baltarusiją dar daugiau tankų ir šarvuočių, bet netrukus gali pasigirsti ir tai.
Lukašenka neteisingai suprato ir idėją apie rugpjūčio 23-iosios grandinę: jam pasakė, kad žmonės rikiuosis nuo Vilniaus iki Kijevo, pamovę Baltarusiją pakeliui kaip ant iešmo, perskrodę ją kaip šašlyko gabalėlį. Jis rėkia, kad to neleis, ir jam bus lengva neleisti, nes niekas to neketina daryti. Galės paskui visiems sakyti, kad apgynė šalį nuo fašistų intervencijos ir, kaip jis sako, lenciūgo. „Aš, kaip prezidentas, uždraudžiau, ir todėl tai neįvyko.“
Taip, Lukašenka yra juokingas su savo grasinimais susitvarkyti su protestuotojais, pažadais išvaikyti visokias koordinacines opozicijos tarybas ir jų narius susodinti į kalėjimus už bandymus užgrobti valdžią. Jo grūmojimai yra komiški, bet pasaulyje tokie groteskiški lyderiai dažnai išsilaiko labai daug metų. Kubos Fidelis Castro iškeliavo pas velnius gilioje senatvėje, penkiasdešimt metų valdęs ir perdavęs valdžią broliui, kuris ligi šiol sėkmingai sėdi valdžioje, nors šalis yra nustekenta ir komunistai nusibodo, bet kas iš to. Venesueloje Nicolas Maduro prezidentauja sugriuvusioje ir elgetaujančioje šalyje-šiukšlyne ir pats negali niekur keliauti, nes JAV vyriausybė jam išrašė arešto orderį, bet mažai kam atrodo, kad jam kas nors sutrukdys baigti savo kadenciją ir balotiruotis dar vienai, jei bus gyvas.
Baltarusijos problema yra tokia, kad žmonės kantrūs ir kad Rusija gali dar ilgai skirti šiai nedidelei šaliai dešimties milijardų dolerių subsidiją kasmet, iš kurios bus toliau mokami stabilūs elgetiški atlyginimai ir išlaikomos represinės struktūros. Gamyklos toliau meistraus traktorius ir sunkvežimius, kuriuos galima parduoti nebent atsilikusiame pasaulyje, važiuos vagonai su kalio trąšomis, o bobutės iš Gardino pardavinės Naujojoje Vilnioje rusiškas nošpos tabletes ir korvalolio lašus, nes Lietuvoje dar daug metų bus tų nukvakėlių, kuriems tarybiniai vaistai yra geriausi ir natūralūs.
Ir tvirtas kaip šungrybis 65 metų „prezidentas“ toliau sau valdys. Užsienis ir vėl nebekreips dėmesio, užmirš, kaip jau ne kartą užmiršdavo po eilinių Lukašenkos manipuliuotų rinkimų, įspūdingi rugpjūčio mitingai užsimirš, o baltarusių tauta galės retkarčiais padūsauti, kaip turėjo šansą kažką pakeisti, bet nieko neišėjo.
Kaip jau sakiau, labai norėčiau klysti.