Tokie pasiūlymai tik dar kartą parodo mūsų užsienio politikos deklaratyvumą ir visišką nepasirengimą jokioms galimoms permainoms kaimyninėje valstybėje. O juk tai, kas įvyko Baltarusijoje, net nebuvo staigmena – jau seniai buvo aišku, kad šie prezidento rinkimai nebebus tokie, kaip visada. Tokie, kokie leisdavo mūsų valdžiai, nors ir ne su visai ramia sąžine (dėl demokratijos pažeidimų), bet visgi pakankamai ramiai miegoti.
Jau kelis dešimtmečius gyvenome susitaikę su tuo, kad Baltarusijos status quo nesikeis – Lukašenka, manevruojantis tarp Rytų ir Vakarų, vėl bus kaip buvęs, o jeigu kas nors pasikeis, tai tik demokratijos naudai. Mes to norėjome ir tikėjomės, tačiau norai ir realybė labai dažnai prasilenkia. Kaip ir 10 metų trukęs letargo miegas, kad Astravo atominės nebus – Astravą, bent laikinai, sustabdė ne mūsų pavėluotas trepsėjimas, o, ko mes mažiausiai tikėjomės, atominės elektrinės darbuotojų protestas prieš Lukašenką.
Tad atsiverskime ir savo namų darbų sąsiuvinius. Taigi, pirmas punktas Lietuvai. Dialogas: koks ir, svariausia, su kuo? Šiandien tenka pripažinti, kad per tris dešimtmečius represijų prieš kitaminčius Lukašenka sugebėjo taip susilpninti Baltarusijos opoziciją, kad galime kalbėti ne apie jos lyderį ar lyderius, o tik apie jos simbolius. Šiuo metu lyderis yra pati smurto ir neteisybės neapsikentusi tauta. Tenka tik apgailestauti, kad pastaruoju metu Jungtinės Amerikos Valstijos savo dėmesį Baltarusijai ir jos opozicijai mažino, o mes apskritai sugebėjome gėdingai įduoti Lukašenkai vadinamųjų „Tyliųjų protestų“ rėmėjus ir žmogaus teisių gynėjus.
Kaip ten bebūtų, jau, matyt, ir Kremliui aišku, kad ir paties Lukašenkos politinė karjera baigta. Klausimas, kas turės daugiau svertų paskirti naują prezidentą? Iliuzijų, kad Kremlius, sugebėjęs kištis net į JAV prezidento rinkimus, paliks demokratinei savieigai savo paskutinį Vakarų bastioną, tikriausiai neturi niekas. Tad Lietuvai gali tekti kalbėtis ne su gudručiu Lukašenka, o su tiesioginiu Kremliaus statytiniu. Kad toks dialogas mums nesimezga, turime artimiausią – Karaliaučiaus – pavyzdį. Žinoma, galimas ir kitas scenarijus – demokratija nugalės ir simbolį Tichanovskają pakeis tikrasis kandidatas į prezidentus jos vyras Tichanovskis. Kaip kalbėsimės su juo? Ar mes jį, kaip Krymo aneksijos rėmėją, kviesimės į Lietuvą, ar taikysime jam rusų estrados dainininkams taikomus ribojimus?
Bet grįžkime į dabartį. Bijodamas Krymo scenarijaus Baltarusijoje, Lukašenka telkė milžiniškas karines pajėgas. Tačiau šiuo metu vienintelis jo gelbėtojas ir jėgos struktūrų perėmėjas – Putinas. Tad kitas klausimas – mūsų saugumas. Lukašenka, desperatiškai bandydamas išsaugoti valdžią ir gesindamas pilietinius neramumus, ėmėsi gerai žinomos taktikos – ieškoti išorės priešų ir jais gąsdinti liaudį. Ir tais priešais tapome mes. Ar prieš Baltarusijos prezidento rinkimus mūsų vadovai rengėsi galimoms karinėms provokacijoms?
Sprendžiant iš to, kad VSD ir KAM atstovai į prezidentūrą pakviesti tik po penkių protestų Minske dienų, tikrai ne. Tad kyla natūralus klausimas: ar į kampą įspiestas Lukašenka, surengęs pratybas mūsų pasienyje, imtųsi provokacijos prieš NATO valstybę? O ar nenorėtų Putinas svetimom rankom žarijų pažarstyti ir išbandyti 5-ąjį punktą? Apsaugok, viešpatie...Bet ne tik viešpats mus turi saugoti. Nors tai, kad Baltarusijoje šiemet vyks prezidento rinkimai buvo žinoma visiems, paskutinėje VSD grėsmių ataskaitoje tradiciškai minima Rusija, tik be jokios intencijos, kad galime turėti su ja ilgiausią sieną jau ne su Baltarusija, o su ja.
Įvykiai Baltarusijoje gali pasisukti taip, kad prie mūsų sienų bus sutelktas ne tik sunkiai prognozuojama kariuomenė, bet ir didžiulis pabėgėlių srautas. Kaip šiandien atrodo mūsų kelerius metus „optimizuota“, t.y. mažinta, pasienio tarnyba? Kaip atrodo mūsų migracijos departamentas, kuris jau kelerius metus tiesiog kabo ant Marytės plauko, o politikai ir Vyriausybė jį mato tik kaip techninį pasų ir kortelių išdavimo punktą, o ne instituciją, kuri privalo stebėti ir planuoti migracijos procesus? Dėl tokio strategijos nebuvimo iš aukštų tribūnų kalbėdami apie galimą baltarusių srautą prie Lietuvos sienų tenorime atrodyti ir gražūs, ir protingi – „jamam“ visus. Ar turėsime pajėgų išsiaiškinti, kiek ten prisiplakusių režimo talkininkų ir „žaliųjų žmogeliukų“, jau ateities klausimas.
Kaip bepasisuktų šiandien Baltarusijos likimas, turime atsakyti sau į dar vieną, jau labai pragmatišką – ekonominį klausimą. Klaipėdos uostas ir Lietuvos geležinkeliai – du mūsų mohikanai gyvenę ir iš to, kad Lukašenka bandė rodyti carui špygą. Ar mes turime strategiją tam atvejui, jei kitas šalies vadovas bus Kremliaus statytinis arba dabartinis Krymo aneksiją remiantis Lukašenkos oponentas? Kaip gyvuos mūsų ekonomika, praradusi tokias įplaukas? Ar esame pasirengę dar vienam „Družbos“ čiaupo užsukimui?
Ir paskutinis, istorinis, punktas mūsų ateities diskusijoms. Mes, lietuviai, visada jautėmės ir jausimės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centru. Tautinis baltarusių tautos atgimimas su Vyčio vėliava gali mums atnešti naujų, gal ne visai malonių, istorijos interpretacijų. Bet dar turime laiko valstybiškai apsvarstyti ir išmokti dalintis Vyčiu ir bendra istorija. Nepraleiskime jo.
Nes šiandien tenka tik apgailestauti, kas per beveik 30 Lukašenkos valdymo metų mes taip ir nesugebėjome pasirengti jo išėjimui – ironiška, bet atrodo prie Lukašenkos buvimo valdžioje mes buvome prisitaikę (ir susitaikę) ne ką mažiau, nei Kremlius. Tad belieka ir vėl gyventi viltimi, kad mums pasiseks ir demokratija nugalės. Kad pasiseks ir mūsų broliams baltarusiams.