Ko tik neprisiskaičiau lietuviškoje žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose per savaitę nuo suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų: Aleksandrą Lukašenką bando versti iš valdžios Rusijos žvalgybos tarnybos, po diktatoriaus žlugimo suaktyvės Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istoriją besisavinantys litvinistai, kurie tuoj pat užgrobs mūsų Vilnių, Lietuvą užplūs milijonas pabėgėlių ir subaltarusins mūsų tautinę valstybėlę.
Legendą apie gauruotą Kremliaus ranką, diriguojančią permainų Baltarusijoje reikalaujančioms minioms, pirmoji pradėjo platinti A. Lukašenkai ištikima valstybinė Baltarusijos žiniasklaida. „Vagnerio“ samdinių sulaikymas turėjo įtikinti baltarusius susitelkti apie šalies nepriklausomybės garantu sumaniusį apsimesti prezidentą. Samdiniai po rinkimų tyliai sugrąžinti Rusijai, nes savo vaidmenį propagandiniame spektaklyje jau atliko. Patvirtinti arba paneigti pranešimus apie tariamą Sviatlanos Cichanouskajos ir jos sutuoktinio prorusiškumą tokiomis aplinkybėmis gali būti sudėtinga. Tačiau ši drąsi moteris, tapusi pasipriešinimo įkyrėjusiam A. Lukašenkos režimui simboliu, juk nesiekia pakeisti jo prezidento poste ir ne kartą žadėjo po savo pergalės surengti šalyje naujus laisvus rinkimus.
Porą dešimtmečių žadantis glaudesnę sąjungą su Rusiją, bet kasmet išsiderantis tik pigesnes dujas bei naftą ūsuotas kolūkietis gal ir nusibodo Kremliui, bet Vladimiro Putino aplinkos analitikai ne blogiau už mus supranta, kad gavę galimybę laisvai rinktis baltarusiai kaip mat atsigręš į Vakarus. Jei ne dėl liberaliosios demokratijos vertybių, tai bent dėl galimybės įsidarbinti Europos Sąjungos šalyse, kuria aktyviai naudojasi integracijos į ES kelią pasirinkę kaimynai ukrainiečiai.
A. Lukašenkos pasitraukimo reikalaujančios baltarusių minios mojuoja ne Rusijos ar Sovietų sąjungos, o baltai-raudonai-baltomis vėliavomis su Pagonia – baltarusiška Vyčio versija. Tai pažadina dar vieną mūsų baimę, kad išsivadavę nuo „tarakono“ priespaudos baltarusių nacionalistai ne tik pasisavins visą LDK istoriją, mus paskelbdami „žmuidzinais“, bet ir pareikš pretenzijas į Vilnių.
Litvinistų forumuose ir istorijos entuziastų diskusijose įsimaišę lietuviai būna šokiruoti: negi jie ten Šapokos istorijos neskaitė? Negana, kad mūsų kunigaikščius vadina slaviškais vardais, tai dar ir paminklų jiems senuosiuose LDK miestuose pristatė, pilyse euroremontą padarė.
Mūsų istorijos pasakojime, suformuotame tarpukariu ir tapusiame dominuojančiu vėlyvuoju sovietmečiu, Lietuva nuo karaliaus Mindaugo iki Smetonos ir Landsbergio – ta pati tautinė valstybė, kurioje vaidilutės giedojo harmonizuotas liaudies dainas švaria VLKK patvirtinta bendrine lietuvių kalba. Nebūtina tą pasakojimą griauti, jis mums reikalingas kaip svarbi tapatybės dalis, bet pripažinkime baltarusiams, lenkams ir net žemaičiams teisę įsivaizduoti bendrą mūsų istoriją savaip. LDK didelė – visiems užteks.
Jeigu būsime užsispyrę kaip graikai, pareikalavę iš Makedonijos keisti šalies pavadinimą, tai tik dar labiau skatins baltarusiškąjį nacionalizmą. Užuot tapę Baltarusijos globėjais kelyje į Europą, paskatinsime to kelio ieškoti per Lenkiją. Geru pavyzdžiu čia galėtų tapti Lietuvos ir Ukrainos santykiai, kuriuose puikiausiai išsitenka kiek skirtingas, bet ne priešiškas bendros istorijos įsivaizdavimas.
Po A. Lukašenkos diktatūros žlugimo Baltarusijoje prasidėsiančios permainos neišvengiamai atves į dalies nekonkurencingų valstybės kontroliuojamų pramonės gigantų žlugimą. Tai reiškia, kad gerokai daugiau baltarusių galės ieškoti darbo kaimyninėse Baltijos šalyse ir Lenkijoje, konkuruodami su ukrainiečiais. Mūsų šalies darbo rinka jiems bus patraukli tik tol, kol atsivers galimybės keliauti toliau į Vakarų Europą, kur atlyginimai už tą patį darbą vis dar yra gerokai didesni. Manau, neverta tikėtis, kad Vilniuje staiga atsiras milijonas valstybinės kalbos nemokančių statybininkų, taksistų ir prekybos centrų kasininkių. O kelis šimtus tūkstančių darbo rankų mūsų auganti ekonomika suvirškintų nė nemirktelėjusi.
Prieš keletą metų stalininiame senojo Druskininkų pašto pastate pabėgėlių iš Rytų Ukrainos šeima atidarė jaukią kavinę. Iš pradžių ten užsukdavau su draugais tiesiog norėdamas palaikyti gyventi iš pašalpų nenorėjusių ukrainiečių verslą, paskui tai tapo įpročiu, todėl netrukau pastebėti, kaip greitai tobulėja atvykėlių lietuvių kalba. Jei gretimoje gatvėje atsirastų baltarusiškų patiekalų restoranas, retkarčiais apsilankyčiau ir ten. Nes geriausiai prietarus ir baimes naikina gyvas bendravimas ir skanus maistas.
Baltarusijos revoliucijos Lietuvoje labiausiai bijo ne tolimosios dešinės politikos aktyvistai, įtariai žvelgiantys į visus kaimynus, bet mūsų šalies savivaldybėse mažąsias baltarusijas susikūrę merai, beveik demokratiškai laimintys rinkimus tokia pat persvara, kokią sau nusipaišė A. Lukašenka. Nes permainų vėjai jau nešioja laisvės užkratą, kuris jiems baisesnis už visus kiniškus virusus.