Dar neregėtas smurto proveržis kaimyninėje šalyje rodo, kad tokiam scenarijui buvo ruoštasi. Ir kad bus vis labiau pasitikima generolais, kurie iki šiol buvo neliečiami, o netolimoje ateityje taps nepakeičiami. Kariškių dalyvavimas politikos procesuose yra esminis visų diktatūrų bruožas, o iškilus grėsmei netekti valdžios – jų pasirinkimas būna kritinis. Baltarusijoje ši schema kol kas paklūsta A. Lukašenkos valiai, tačiau kuo daugiau kraujo bus pralieta, tuo didesnį psichologinį spaudimą jaus eiliniai smogikai. Ir tuo daugiau galių įgis jų vadai.

Kad suvoktume šios grandies motyvus ir numatytume galimus veiksmus, turėtume prisiminti neseną istoriją. Liepos 29-osios vakarą Baltarusijos spec. pajėgos viešbutyje netoli Minsko sulaikė 33 Rusijos piliečius, o tiksliau – sukarintos grupuotės „Wagner“ banditus. Rusai nebuvo ginkluoti, elgėsi paklusniai, o pati istorija iškart apaugo abipusės propagandos maurais.

Minskas iškart pareiškė, kad į šalį įsiskverbė 200 smogikų, kurių tikslas – „destabilizuoti padėtį šalyje prieš prezidento rinkimus“. Jei tai būtų tiesa, tai reikštų esminį posūkį Kremliaus politikoje savo ištikimo vasalo atžvilgiu. A. Lukašenka ketvirtį amžiaus laikėsi politikos „bučiniai už naftą“ ir tūpčiojo prieš V. Putiną iki pat Ukrainos krizės, kuri paskatino perkratyti priplėkusias vertybes ir patvirtinti naują karinę doktriną.

Silpna, prieš savo tautą kariaujanti ūsuota kaliausė – pati geriausia dovana Kremliui. Jau visai netrukus ir „Wagner“, ir daug rimtesni vyrukai turės darbo valydami Tarakono mėšlą, bet tai nereiškia, kad jis pats turėtų būti išmėžtas. Maskvai patinka ir tinka tokie pusiau kvėpuojantys prezidentai. Kuo daugiau sumaišties, tuo geriau sekasi. Skaldyk ir valdyk.
Liudas Dapkus

Tačiau informacija apie Maskvos ketinimus destabilizuoti padėtį Baltarusijoje yra mitas. Kam destabilizuoti tai, ką visiškai kontroliuoji? Kas tas „Wagner“ ir tie ant grindų suguldyti vyrai? Tai – privati su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu siejama samdinių organizacija, kurios pagrindinis tikslas iš tiesų yra sėti sumaištį užsienio šalyse ir gelbėti į bėdą patekusius diktatorius. Po įvairių struktūrinių pertvarkų junginį ėmė kontroliuoti Rusijos MGB – valstybės saugumo ministerija.

Junginio veikla siejama su tokiu Zacharu Prilepinu, kuris kadaise vadovavo apsišaukėlių Donecko liaudies respublikos ketvirtajam batalionui. Po operacijos Minske jis pripažino, kad mažiausiai trys iš sulaikytųjų yra jo vyrai, įskaitant Aleksandrą Šubiną – vieną jauniausių iš Luhansko kilusį samdinį, spėjusį pasižymėti išpuoliuose prieš Ukrainos kariškius. Tačiau bene garsiausias iš šešiolikos identifikuotų sulaikytųjų – veteranas Dono kazokas Denisas Charitonovas, už savo kruvinus žygius ten bei šen apdovanotas „Wagner“ plieno kryžiumi. Po šios operacijos visi jo socialinių tinklų profiliai buvo ištrinti.

Tad ką jie visi veikė Minske? Tikrai ketino išrūkyti Tarakoną iš valdžios rūmų? Absurdas. Ši gauja pastaruoju metu užsakymus gauna iš kelių karštų taškų: Sirijos, Libijos ir Sudano. Baltarusijos spec. pajėgų filmuotame propagandos siužete šmėkščioja sulaikytųjų daiktai. Tarp jų matyti Sudano banknotai ir šios šalies telekomo SIM kortelė. Tad kryptis aiški – į pagalbą nušalintam Sudano prezidentui Omarui al-Bashirui susigrąžinti valdžią.

Tai buvo įprasta operacija, tradiciniu patikimu maršrutu, apsistojant tame pačiame viešbutyje ir skrendant tuo pačiu rusišku kariniu transporto lėktuvu iš Minsko oro uosto į Šiaurės Afriką. Ši praktika tiko abiem šalims. MGB informuodavo Baltarusijos kolegas apie „krovinį“, tie duodavo žalią šviesą. Žinoma, viskas slaptai ir neformaliai.

Tačiau šį kartą Minsko saugumiečiai elgėsi lyg drignių apsiėdę. Pasiuntė iki dantų ginkluotus smogikus, suguldė broliškos šalies sūnus dantimis į grindis, nufilmavo ir parodė visam pasauliui. Kodėl?

Rusai, žinoma, viską išsyk puolė neigti, tačiau jų draugai Minske nutekino sulaikytųjų dokumentus ir dar daugiau atvaizdų, kuriuose matyti „Wagner“ antsiuvai bei organizacijos narių pamėgtos Artimųjų Rytų kaklaskarės – „arafatkės“. Ukrainos tarnybos netruko paskelbti, kad visi jie – gera žinomi Donecko nevidonai ir tarptautinio masto banditai.

Tai buvo įprasta operacija, tradiciniu patikimu maršrutu, apsistojant tame pačiame viešbutyje ir skrendant tuo pačiu rusišku kariniu transporto lėktuvu iš Minsko oro uosto į Šiaurės Afriką. Ši praktika tiko abiem šalims. MGB informuodavo Baltarusijos kolegas apie „krovinį“, tie duodavo žalią šviesą. Žinoma, viskas slaptai ir neformaliai. Tačiau šį kartą Minsko saugumiečiai elgėsi lyg drignių apsiėdę.
Liudas Dapkus

Ko gero, nujausdamas rinkimų baigtį, diktatorius šį kartą pralenkė pats save. Pamėgino parodyti rinkėjams, kad priešas tūno ir Vakaruose, ir Rytuose. O jis yra paskutinis Baltarusijos suverenumo ir laisvės garantas. Nieko keista, kad šiomis pasakomis iki šiol tikėjo daugybė gudų. Apkvailino juos ir kai kurias Europos Sąjungos sostines. Ypač po to, kai 2015 metais A. Lukašenka išlaisvino politinius kalinius, padarė šiokių tokių nuolaidų, už kurias buvo dosniai apdovanotas. Sankcijos atšauktos, pasirašyti susitarimai dėl ambasadų steigimo. Rimta klaida.

Dar viena įdomi detalė. V. Putinas po rinkimų pirmasis, nelaukęs oficialių rezultatų, pasveikino kaimyną diktatorių su pergale. Tarytum sakydamas: ech tu, buferinės zonos šungrybi, pažįstu tave kaip nuluptą.

Vėl pridirbai į miltus, tai dabar išsivalyk, o paskui žiūrėsime, kaip bus. Silpna, prieš savo tautą kariaujanti ūsuota kaliausė – pati geriausia dovana Kremliui. Jau visai netrukus ir „Wagner“, ir daug rimtesni vyrukai turės darbo valydami Tarakono mėšlą, bet tai nereiškia, kad jis pats turėtų būti išmėžtas. Maskvai patinka ir tinka tokie pusiau kvėpuojantys prezidentai. Kuo daugiau sumaišties, tuo geriau sekasi. Skaldyk ir valdyk.

Net ir numalšinus gaivališką tautos įniršį, Baltarusija jau nebus tokia, kaip anksčiau. Bendradarbiavimas su valdžia bus vis labiau panašus į kolaboravimą su okupantu. Tai reikš paskutinių profesionalų migravimą iš sistemos ir didėjantį pabėgėlių srautą iš šalies. Pandemijos sąlygomis Lietuva ir Lenkija bus akivaizdžios pagrindinės kryptys.
Liudas Dapkus

Dabar A. Lukašenka turi net kelis galvos skausmus. Nepaisant išskirtinai žiauraus atsako besitęsiantys protestai, streikai, baigianti sustoti šalies ekonomika. Ir dar tie 33 samdiniai – kaip karštos bulvės, kurių iš viso nereikėjo liesti, o dabar deginančios rankas.

Atiduoti jų reikalaujančiai Ukrainai taip užsitarnaujant balų iš Kijevo ir Vašingtono? Kremlius neatleis ir gali rimtai atsiųsti žalių žmogeliukų „slavų pasauliui gelbėti“. Grąžinti Rusijai? Atrodysi pasiklydęs savo paties mituose ir dar labiau susikompromituosi Vakarų akyse, nors tai jau vargu ar įmanoma. Vis dėlto, šis scenarijus yra labiausiai tikėtinas dar ir dėlto, kad A. Lukašenkai netrukus gali prisireikti rimtos rusų karinės paramos.

Net ir numalšinus gaivališką tautos įniršį, Baltarusija jau nebus tokia, kaip anksčiau. Bendradarbiavimas su valdžia bus vis labiau panašus į kolaboravimą su okupantu. Tai reikš paskutinių profesionalų migravimą iš sistemos ir didėjantį pabėgėlių srautą iš šalies. Pandemijos sąlygomis Lietuva ir Lenkija bus akivaizdžios pagrindinės kryptys.

Galutinai tapęs svetimkūniu, režimas turės kliautis vis labiau įsigalinčiomis jėgos struktūromis ir Maskvos ekonomine bei karine parama. Po kurio laiko tai, o ne tautos bruzdėjimai gali atvesti prie valdžios kaitos, tačiau vairą iš civilio diktatoriaus perims koks nors kovose su savo tauta pasižymėjęs generolas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (54)