Pats tas laikas reakcijai politikui, kurio pavardė buvo tapusi bendriniu žodžiu, kai kalba pasisukdavo apie demokratijos flagmanus Rytų Europoje.

Tik ar turėtų stebinti tokia pavėluota reakcija? Ne.

Lietuvos politikai iki šiol nepadarė nieko, kad padėtų baltarusių tautai suburti politinę opoziciją kovai su Lukašenkos režimu.

Pas mus baltarusiai ir jų laisvė prisimenama tik tuomet, kai tas gerai koreliuoja su rinkimų į Seimą kampanija.

Šįryt specialiai suskaičiavau Lietuvos savivaldybių asociacijos tinklapyje skelbiamas bendradarbiavimo sutartis, kurias Lietuvos savivaldybės turi su kaimynine Baltarusija.

Trisdešimt šešios savivaldybės!

Trisdešimt šešios, kas yra daugiau nei pusė iš šešiasdešimties Lietuvos savivaldybių, kurios jau daugybę metų bendradarbiauja su atskiromis kaimyninės valstybės savivaldybėmis oficialiu tarptautiniu lygmeniu.

Alytaus miestas, Alytaus rajonas, Anykščiai, Birštonas, Biržai, Druskininkai, Ignalina, Joniškis, Kaišiadorys, Kalvarija, Kauno rajonas, Klaipėda, Kupiškis, Kėdainiai, Lazdijai, Marijampolė, Mažeikiai, Molėtai, Pakruojis, Panevėžio rajonas, Prienai, Radviliškis, Rokiškis, Šiauliai, Šiaulių rajonas, Šalčininkai, Šilutė, Ukmergė, Utena, Varėna, Vilnius, Vilniaus rajonas, Visaginas, Telšiai, Trakai ir Zarasai - koks potencialas demokratijos sklaidai Baltarusijoje!

Iš viso sutartys pasirašytos su keturiasdešimčia kaimyninės valstybės savivaldybių ir jų vykdomųjų komitetų. Pačios pirmosios – dar 1999-ais, 2003-ais ir panašiais metais.

Yra ir daugiau ilgai konservatorių ar liberalų, t.y. progresyviosios vakarietiškos politinės dešinės, vadovautų ir tebevadovaujamų savivaldybių, kaip antai Trakai, Radviliškis, Alytaus rajonas, Molėtai, kurios dešimtmečiais turėjo progą mokyti kaimynus demokratijos statybos pradžiamokslio.
Ar mokėme? Kiek nevyriausybinių organizacijų Baltarusijos miestuose ir miesteliuose gavo mūsų know how paramą? Kiek think thank‘ų bendrai su broliais ir sesėmis už demokratiją iš Ašmenos, Postavų, Slonino, Nesvyžiaus, Oršos ar Gardino sukūrėme?
Vilma Danauskienė

Dvidešimt vieneri draugystės ir bendradarbiavimo metai tarp Vilniaus miesto ir Minsko savivaldybių!
Visa karta! Ištisa visuomenės karta, kurią galėjome užauginti ir išmokyti, parengti būsimai demokratinei Baltarusijai.

Išugdyti tuos, kurie stotų į rinkimų kovą su Tarakonu, ir kurie nepabėgtų naktį per Lavoriškes į suvakarėjusio komjaunuolio glėbį.

Kai kurios iš šių savivaldybių tokių sutarčių turi net ne po vieną. Štai, pavyzdžiui, Šalčininkų rajonas tokių sutarčių turi net šešias. Ukmergė ir Ignalina – po tris, Molėtai ir Trakai – po dvi ir panašiai.
Mano gimtieji Lazdijai su Gardinu bendradarbiavimo sutartį pasirašė dar 2008-aisiais, lietuviškai savivaldybei vadovaujant tuometiniam konservatoriui Artūrui Margeliui.

Ką daugiau, išskyrus bendrus lietuvių ir gudų funkcionierių pagėrimus Gardino srities pirtyse ir šio miesto medicinos mokyklos studenčių maudynes lietuviško pasienio kurorto vandens parko baseinuose davėme jiems, kad padėtume išmokti kurti demokratiją?

Yra ir daugiau ilgai konservatorių ar liberalų, t.y. progresyviosios vakarietiškos politinės dešinės, vadovautų ir tebevadovaujamų savivaldybių, kaip antai Trakai, Radviliškis, Alytaus rajonas, Molėtai, kurios dešimtmečiais turėjo progą mokyti kaimynus demokratijos statybos pradžiamokslio.
Ar mokėme? Kiek nevyriausybinių organizacijų Baltarusijos miestuose ir miesteliuose gavo mūsų know how paramą? Kiek think thank‘ų bendrai su broliais ir sesėmis už demokratiją iš Ašmenos, Postavų, Slonino, Nesvyžiaus, Oršos ar Gardino sukūrėme?

Ką padarėme mes, lietuviai, tautinėms mažumoms čia, Lietuvoje, tarp jų ir baltarusių tautai, kad jų atstovai kuo labiau integruotųsi ne tik į Lietuvos politinį gyvenimą, bet ir, turėdami palaikymą, žinių, ryšių ir lėšų, skleistų ir platintų demokratijos daigus savo tautiečiams ten, diktatoriaus režimo valdomoje tėvynėje?

Kiek baltarusių studentų suteikėme galimybę studijuoti Lietuvoje, keliems ar keliolikai per tuos trisdešimt savųjų atkurtos Nepriklausomybės metų davėme stipendijas, bendrabučius ir nemokamas vietas mūsų universitetuose?

Ar visas mūsų indėlis tebuvo tik kontrabandinių cigarečių per Adutiškį ir Bugiedą gabenimo tinklo sukūrimas ir Europos humanitarinio universiteto priglaudimas, kurio kai kurios studentės iš Minsko garsėja savo pikantiškomis nuotraukomis lietuviškuose eskorto puslapiuose? Neskaitant tų milijonų, kuriuos JAV skyrė demokratijai Baltarusijoje remti.

Ką padarėme mes, lietuviai, tautinėms mažumoms čia, Lietuvoje, tarp jų ir baltarusių tautai, kad jų atstovai kuo labiau integruotųsi ne tik į Lietuvos politinį gyvenimą, bet ir, turėdami palaikymą, žinių, ryšių ir lėšų, skleistų ir platintų demokratijos daigus savo tautiečiams ten, diktatoriaus režimo valdomoje tėvynėje?

Nieko nepadarėme. Kol Lenkija finansavo mūsų Vilniją, mes neradome mokytojų lietuviškoms mokykloms Baltarusijos pasienyje, užtat rusiškąsias neuždarėme net jose likus keliolikai moksleivių.
Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą sudaužėme lyg paskutinį neprietelių, o prikurtos Tautinių mažumų reikalų koordinavimo komisijos ir Tautinių bendrijų tarybos pasiklydo Tautinių bendrijų namuose tarp nešildomų sienų ir užpelijusių stogų.

Mes dalinome milijonus už nusavintą turtą, bet baltarusių literatūros klasiko Pranciškaus Skorinos muziejų įkurdinome tik chruščiovkos laikų vaikų darželio patalpose Karoliniškėse.

Mes net Sviatlaną parsivežėme tik tam, kad kai kurie į rinkimus besibalotiruojantys Pasaulio lietuvių vienmandatės rinkimų apygardos kandidatai galėtų iš to susikrauti sau politinių dividendų.
Ir palikome ją iš karto, paaiškėjus, kad dėl saviizoliacijos negalėsime pasipuikuoti bendromis nuotraukomis tviteryje ar feisbuke.

O dabar eikime visi ant savo profilių nuotraukos užsidėti istorinės Baltarusijos vėliavos spalvas. Жыве, Беларусь!