Tuomet priėjo mokiniai ir ėmė jį prašyti: „Išklausyk ją, nes ji sekioja iš paskos šaukdama!“ Jėzus tarė: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis.“
Tada moteris pribėgusi puolė ant žemės, maldaudama: „Viešpatie, padėk man!“ Jis atsakė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šunyčiams.“ O ji sako: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo.“
Tuomet Jėzus tarė jai: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko. (Mt 15, 21–28)
Moteris iš Kanaano mums gali pagelbėti, mokydama ištvermės maldoje, kurioje gimsta brandus tikėjimas ir brandi meilė. „Giliausi vandenys negali užgesinti meilės nei potvyniai jos paskandinti“ (Gs 8, 7).
Jėzaus elgsenoje ir žodžiuose galime įžvelgti tam tikrą nejautrumą ir širdies kietumą šios moters atžvilgiu. „Ieškojau, bet negalėjau rasti; šaukiau, bet jis neatsišaukė“ (Gs 5, 6).
Tik pabaigoje, kai Jėzus džiaugiasi jos tikėjimu, galime suprasti, kas buvo Jėzaus širdyje ir kodėl jis taip elgėsi. Šv. Augustinas († 430) teisingai pastebi: „Kristus elgėsi abejingai jos atžvilgiu ne tam, kad atsakytų jai gailestingumo, bet kad uždegtų joje troškimą.“
Išties Dievas, galbūt net rizikuodamas, kantriai viliasi, jog žmogaus laisvė maldoje pasirinks tai, kas geriausia: pereis nuo mažų prie didelių dalykų – nuo materialių prie dvasinių, nuo laikinųjų prie amžinųjų dalykų.