Diktatūros atkurta fortepijono gamykla skelbia, kad pianinas „Belarus“ aprūpintas rinktinėmis medžiagomis, detalėmis ir priemonėmis, kurias ji perka ,,iš geriausių Europos Sąjungos ir kitų šalių gamintojų“.

Neabejoju dėl instrumento kokybės. Visa galima pasiekti sunkiu darbu ir su geromis medžiagomis.

Štai ir Astravo atominė jau pastatyta.

Taigi Baltarusijos ekonomikos spektras – platus. Visa ūkinė politika konstruojama prezidento kanceliarijoje (administracijoje), pradedant ir baigiant asmenine kolchozų priežiūra.

Todėl visuomenė diktatoriui – tarsi gražūs gyvuliai, kuriuos reikia kruopščiai prižiūrėti ir laikyti garde. Vietininkai, kurie netinkamai prižiūri visuomenę, yra viešai barami, „Prezidentas“ yra aukščiau „visuomenės“. Visuomenė dalyvauja visuotinėse talkose kaip sovietmečiu, kuris yra šalies ideologijai pamatinė istorijos dalis.

Visa ši filosofija įgyvendinama ne be Vakarų nuolat, dešimtmečius palaikomo „dialogo“. Prieš kiekvienus rinkimus ji įtikinama, jog Baltarusijai gresia būti inkorporuotai į Rusiją ir tik diktatorius begina suverenitetą. Štai kur yra demokratijos paradoksas ir savotiškas trūkumas: Vakaruose lyderiai keičiasi ir kone kiekvienas pradeda nuo poreikio „kalbėtis“.

Net Ukrainos karo klausimu atsirado Baltarusijos diktatoriaus įvaizdžiui palanki ES užsienio politikos, Prancūzijos, Vokietijos pareigūnų vieta Minske, jo naujuose rūmuose. Formulė su diktatoriaus gėlėmis poniai Merkel taip ir pavadinta: „Minsko susitarimai“.

Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkė akivaizdžiai vadovavosi dar 1923 m. Stalino suformuluotu principu, jog nesvarbu, kaip balsuojama – svarbu, kaip skaičiuojama. Vis dėlto jei jau provincijoje radosi apylinkių pirmininkų, kurie pasirašė protokolus, kuriuose atsispindi, kad Svetlana Tichanovskaja surinko 80 proc. balsų, vadinas, valdžia ne tik nesukontroliuos manipuliavimo, bet ir prasideda jos byrėjimas.
Andrius Vaišnys

O ką jau sakyti apie kitus dalykus, kurie būtų tiesiog sunaikinę bet kurį Vakarų ministrą ar deputatą. Štai vyras yra aukštesnės kategorijos žmogus, tik jis tinka būti vadovu: „Mūsų Konstitucija – ne moteriai. Ir visuomenė nesubrendo tam, kad balsuotų už moterį.

Nes pas mus pagal Konstituciją prezidentas turi stiprią valdžią“ (2020). Diktatorius mano, kad Konstitucijoje turi būti įrašas, jog prezidentu galima tapti atitarnavus kariuomenėje.

Arba: „Būtina, kad kiekviename agromiestelyje vakare būtų karštas vanduo, kad melžėja ar kiaulininkė gultų su vyru į lovą nuprausta“ (2011). Žmona seniai atskirta nuo prezidento įvaizdžio – dirba Mogiliove. Užtat pirmosios damos vaidmenį per užsienio vizitus atlieka sūnus – dvare užaugintas prezidento kadencijų vaikas, numatytas paveldėtoju, paverstas medijų persona, kuriam sudaroma atskira apsilankymų programa.

Dar praėjusio amžiaus pabaigoje Baltarusija artimiausių Vakarų kaimynių buvo palikta Rytų zonai, t. y. sau; antai Lenkija jau 1993-1994 m., po Rusijos prezidento B. Jelcino vizito, manėsi tuoj būsianti priimta į NATO ir rodė, jog Baltarusija mažai rūpi. Ir kiekvienas išrinktas Lietuvos prezidentas ne tik skubėdavo užtikrinti, kad sieksiąs dialogo su diktatoriumi.

Tikrai – siekdavo, būtinai susisiekdavo ir net kvietėsi į Vilnių, nors gal tai būna naudinga tik Lietuvos geležinkeliams ir Klaipėdos krovinių uostui. Bet prezidentai juk neatstovauja vien įmonėms?

Lietuvos vadovai turi gauti skaityti arba paklausyti (jei, aišku, patarėjai jiems randa) pašaipius diktatoriaus pasisakymus apie Lietuvos politiką (yra šiurkščių replikų ne tik apie D. Grybauskaitę, bet ir apie G. Nausėdą). Susirūpinę jėgaine galime manyti, kad būsime saugūs kaip nors toliau palaikydami diktatorių, jei tik ieškosime dialogo be sąlygų.

Po Prezidento rinkimų Baltarusijoje žmonės tūkstančiais išėjo į gatves Minske bei kituose Baltarusijos miestuose ir gavo dujų, vandens, lazdų, buvo pervažiuoti sunkvežimiu, sulaikomi.

Tai ne ekonominiai protestai, kaip matėme geltonąsias liemenes Paryžiuje, todėl negalima lyginti.

Ar Baltarusijos naujoji karta pabudo? Tai nėra tik jaunų žmonių reikalas: daugel gyventojų įgriso diktatoriaus chamiškumas ir cinizmas, tačiau visuomenei trūksta tarptautinės paramos ir solidarumo.
Andrius Vaišnys

Vienas nusirengė ir atsistojo prospekte išskėtęs rankas priešais specialiąsias pajėgas – tai ženklas, kad žmonės yra nuogi prieš apsišarvavusius diktatūros saugotojus.

Tačiau naujienų agentūros rinkimų vakarą pirmiausia parašė, jog „Prezidentas Lukašenka GAVO 82 procentus“ ir nacionalinės Lietuvos medijos ėmė tai skleisti. Kažkas sulig Minsko gatvių žibintais ir Lietuvoje pasirodė trumpam išjungta: tas antraštes neabejotinai Baltarusijos diktatoriui pristatys jo ambasada Vilniuje.

Suvokiame tai kaip klaidą, veikiausiai kilusią iš demokratinio apsnūdimo: juk tiek metų įvairiais darbo ar asmeniniais reikalais važinėjantys į Minską kartodavo grįžę, kad ten ir švaru, ir saugu gatvėse, ir Operos teatras auksu blizga palyginti su Vilniaus.

Baltarusijos centrinės rinkimų komisijos pirmininkė akivaizdžiai vadovavosi dar 1923 m. Stalino suformuluotu principu, jog nesvarbu, kaip balsuojama – svarbu, kaip skaičiuojama.

Vis dėlto jei jau provincijoje radosi apylinkių pirmininkų, kurie pasirašė protokolus, kuriuose atsispindi, kad Svetlana Cichanouskaja surinko 80 proc. balsų, vadinas, valdžia ne tik nesukontroliuos manipuliavimo, bet ir prasideda jos byrėjimas.

Ar Baltarusijos naujoji karta pabudo? Tai nėra tik jaunų žmonių reikalas: daugel gyventojų įgriso diktatoriaus chamiškumas ir cinizmas, tačiau visuomenei trūksta tarptautinės paramos ir solidarumo.

Ar gali dešimtmečius trukti dialogas be sąlygų, be reikalavimų, be sankcijų? Lygiai kaip negalima atskirti fortepijonui skirtų gaminti dalių tiekimo arba muzikos atlikimo nuo realios žmonių persekiojimo situacijos.
Andrius Vaišnys

Dabar ėmė lietis kraujas gatvėse. Diktatorius jau kruvinas.

Tokiame kontekste spindi ne tiek nepatyrusios politikės S. Cichanouskajos žvaigždė, kiek susitelkė visuomenės galia pasipriešinti – to jau Lukašenka bijo, psichologai patvirtins – yra išsigandęs; jo aplinka, t. y. rinkimų klastotojai, saugumo tarnai ir propagandistai-šmeižikai taip pat išsigandę – žūt ar būt.

Ko dabar imsis Vakarų lyderiai? Tai – ne klausimas apie smėlio klavyrus. Bendru kreipimųsi į Baltarusijos valdžią Lenkijos ir Lietuvos prezidentai A. Duda ir G. Nausėda tikina, kad reikia taikaus dialogo, o durys bendradarbiauti su ES... atviros.

Ar gali dešimtmečius trukti dialogas be sąlygų, be reikalavimų, be sankcijų? Lygiai kaip negalima atskirti fortepijonui skirtų gaminti dalių tiekimo arba muzikos atlikimo nuo realios žmonių persekiojimo situacijos.