Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius prasitarė, kad Lietuva derina su Lenkija vieningą reakciją į tai, kas Baltarusijoje nutiks sekmadienį. Ministras netgi pasikalbėjo telefonu su savo kolega Baltarusijoje Aleksandru Makėjumi ir paragino susilaikyti nuo smurto. Priklausomai nuo to, kiek procentų rinkėjų balsų Aleksandro Lukašenkos valdžia nusipaišys sau, kaip smarkiai OMON-as prilups išdrįsiančius dėl to pasipiktinti baltarusius, reakcija gali būti daugiau ar mažiau gilus susirūpinimas. Kaip jau buvo ne kartą po kiekvienų suklastotų Baltarusijos prezidento rinkimų.
Neapsvarstytas liko tik vienas scenarijus: kas nutiktų, jeigu susivienijusiai apie Svetlaną Tichanovskają opozicija laimėtų rinkimus tokiu santykiu, kurio persverti jokiais klastojimais jau nebūtų įmanoma?
Vadinkite mane svajotoju, bet prielaidų tokiam optimizmui Baltarusijoje matau daugiau negu pakankamai. Pirmiausia todėl, kad šalyje subrendo kita rinkėjų karta, kuri spėjo pamatyti, kaip gyvena kaimynai lenkai, lietuviai ir netgi ukrainiečiai. Beviltiškos Baltarusijos prezidento pastangos vaizduoti valstybės stabilumo ir nepriklausomybės garantą kelia juoką net ir tiems, kas prieš dešimtmetį galvojo, kad gal geriau jau toks truputį keistokas savas diktatorius, negu kažkokie niekam nežinomi opozicijos veikėjai.
Koronaviruso krizė ir absoliučiai neadekvati A. Lukašenkose reakcija į ją, svaičiojant apie traktorius, pirtį bei degtinę, oficialios susirgusiųjų statistikos slėpimas bei iš sovietmečio paveldėtos išpūstos medicinos sistemos griūtis sudaužė paskutinius pasitikėjimo likučius. Nebuvo jokios politikos, kai savanoriai pradėjo rinkti aukas medikų apsaugos priemonėms pirkti. Bet pamažu atėjo supratimas, kad toliau toleruoti tokios supuvusios valdžios tiesiog neįmanoma.
Nusenęs diktatorius kliovėsi valstybės kontroliuojamų televizijos kanalų ir popierinės spaudos galia, bet internetuose buvo išjuokiamas ir nė neketino Kremliaus pavyzdžiu organizuoti save ginančių trolių armijos. Nes skaitmeniniame amžiuje vis dar liko žmogumi iš vėlyvojo sovietmečio, kuriam audringi riebių biurokratų auditorijos plojimai svarbiau už komentarus feisbuke. Kas matė paskutinį prieš rinkimus Baltarusijos prezidento metinio pranešimo vaizdo įrašą, negalėjo susilaikyti nepalyginę niūrių salės vaizdų su S. Tichanovskajos mitinguose susirinkusių entuziastingų minių nuotraukomis.
S. Tichanovskajai nereikia įrodinėti savo sugebėjimų valdyti valstybę, nes ji iškart pareiškė nebūsianti prezidente, bet per pusmetį surengsianti laisvus rinkimus, kuriuose galės dalyvauti visi dabar valdžios neįregistruoti ar iš šalies išvyti kandidatai. Todėl balsavimas už ją tampa balsavimu prieš A. Lukašenką.
Dešimtis tūkstančių žmonių suburiantys mitingai, nuvilniję per visą Baltarusiją, tapo staigmena ne tik nusenusio diktatoriaus valdininkijai. Lietuvoje mes taip pat pražiopsojome, kada baltarusiai subrendo permainoms. Gal todėl taip nustebome, išvydę baltai-raudonai-baltų vėliavų su gudišku vyčiu mišką Vilniuje, XIX a. sukilimo vadų perlaidojimo ceremonijoje. Gal todėl lengviau už baltarusius susiviliojome propagandiniu jauku, neva A. Lukašenkos oponentams diriguoja Kremlius.
Neabejoju, kad Baltarusijos KGB sulaikyti „Vagnerio“ privačios kariuomenės smogikai lėktuvo bilietus iki Stambulo turėjo tik kaip priedangą. Tik jie visai neketino organizuoti maištą prieš A. Lukašenką. Kremlius tiesiog gavo pakankamai žvalgybinės informacijos, kuri leidžia daryti prielaidą, kad šitų rinkimų „tarakonu“ pravardžiuojamam prezidentui nepavyks laimėti. O po jų Baltarusija jau nebenorės kurti su Rusija jokios sąjunginės valstybės. Lygiai taip pat smogikai buvo komandiruoti į Rytų Ukrainą iškart po Maidano. Kol naujoji valdžia perims valstybės aparato kontrolę, lieka laiko pakartoti tą patį scenarijų, kuris pavyko Donecke ir Luhanske, bet sužlugo Charkove bei Odesoje – užimti valdžios įstaigas ir paskelbti „liaudies respublikų“ sukūrimą.
Baltarusijos rytinė dalis, esanti prie Rusijos sienos – Vitebsko ir Mogiliovo sritys – skiriasi nuo Gardino taip pat, kaip Ukrainoje Lvovas skyrėsi nuo Donecko. Ten gyvenantys Baltarusijos piliečiai nemoka baltarusių kalbos, važinėja uždarbiauti ar apsipirkti ne į Lietuvą ir Lenkiją, bet į Rusiją. O patį Baltarusijos valstybės egzistavimą vadina nesusipratimu.
Rusijos specialiosios tarnyboms dar nuo sovietų laikų būdinga nesivarginti kurti skirtingų hibridinio karo operacijų planų skirtingoms šalims. Juk ir Baltijos valstybės 1940 m. okupuotos pagal vienodą „socialistinės revoliucijos“ planą.
Skirtingai nuo Ukrainos, Baltarusijoje gali neužtekti patriotiško jaunimo savanorių daliniams sukurti. O A. Lukašenkos gausiai medaliais apkarstyti armijos vadai visiškai nepasiruošę priešintis Rusijai.
Net jeigu toks hipotetinis įvykių modelis yra tik vienas iš daugelio galimų, manau, kad turime būti pasiruošę adekvačiai reaguoti, suteikdami pagalbą demokratinėms Baltarusijos jėgoms, priglausdami pabėgėlius, bet tuo pat metu nerizikuodami sukelti Trečiąjį Pasaulinį karą.