Tą pačią dieną portalas „Delfi“ skelbia pokalbį su Ekonomikos ir inovacijų viceministre Jekaterina Rojaka, kuri tvirtina, jog Lietuvos skolinimasis yra rekordiškai didelis. Laidoje J. Rojaka patvirtina – jei taip ir toliau bus skolinamasi, po penkerių metų valstybės skola bus 60 proc. nuo bendrojo vidaus produkto. Tai riba, kuri nurodoma viename iš Mastrichto kriterijų ir jos nedera peržengti.

Skola pravalgymui?

Ar žinote, kas pirmiausia rašoma pradžiamokslyje ekonomikos naujokams – „žaliems“? Ką sužino šeimos, norinčios imti kreditą ir pamačiusios pirmą pasitaikiusį motyvuojantį filmuką į brangius ekonominio raštingumo kursus?

Visur nemokamai dalinamas patarimas, kurio esmė yra daugeliui savaime aiški – nesiskolinkite pinigų pravalgymui, atostogų išlaidoms ar abejotinam automobilio remontui. Valgyti norėsis jau rytoj, atostogoms reikėjo užsidirbti, o automobilis turi tarnauti žmogui, ne atvirkščiai.

Premjeras atviru tekstu skelbia, kad pinigai yra skirti vartojimo skatinimui. Kitaip – pravalgymui. Dar įdomesnė versija – gal šį žingsnį galima traktuoti ir kaip vieną didžiausių rinkėjų papirkimų Lietuvos istorijoje?

Apie tai nebūtų taip svarbu kalbėti – juk negaila, kad žmonės gaus pinigų ir galės šį bei tą už juos nusipirkti. Tegul prisiperka tiek gėrybių, kad užtektų iki spalio 11 dienos – Seimo rinkimų.

Tik tegul žino visi, kurie negaus šios išmokos – būtent jie turės šiuos paskolintus bei išdalintus pinigus uždirbti ir grąžinti.

J. Rojaka užsiminė ir apie tai, kad kol kas nėra mechanizmo, kaip pasiskolinti milijardai bus grąžinami. Nereikia baimintis paties skolinimosi. Dabar iš tiesų tam buvo palankios sąlygos. Ekonomistai vartoja terminą – geras priėjimas prie kapitalo. Skolinimasis turi prasmės, jei pinigai yra įveiklinami, įdarbinami. Ir visiškai neturi prasmės, jei jie išdalinami.

Taigi, jie taškosi mūsų pinigais. Tiksliau – dirbančių žmonių būsimais atlyginimais. Lyg premijas išdalintus pinigus turės grąžinti prekybos centro darbuotoja, autoserviso meistras ar iš paskutiniųjų dirbanti jauna mama. Grąžinimui bus pasitelkti papildomi mokesčiai. Neabejoju, kad „valstiečiai“ skoloms padengti jau turi mintyse nekilnojamojo turto mokestį. Taip pat galima prisidengti ir progresyviais mokesčiais.

Dar viena naktinė mokesčių reforma?

Kosminiai pinigai situacijos stabilizavimui ir turi būti skirti ekonomikai kelti. Gal reikėtų išmoningai žaisti mokestine baze? Pavyzdžiui, naujam verslui kurį laiką taikyti nulinį mokesčių tarifą?

Nieku gyvu. Juk dabar svarbiausia yra laimėti rinkimus bei ištrinti netinkamus posėdžių įrašus. O toliau – jau kaip nors. Ar nenutiks taip, kad reikės kartoti „naktinę mokesčių reformą“? Panašu, kad dabar einama tiesiai į tai.

Per krizes reikia mokytis, o ne kartoti klaidas. Aš palaikau politiką „mažesni mokesčiai, didesni atlyginimai“. Tai turi tapti ilgalaike politika su paprastesne mokestine aplinka, kurioje reinvestuojamas pelnas neapmokestinamas.

Esu įsitikinęs, kad iš dabartinio sunkmečio galima išeiti daug efektyviau, jei artimiausius dvejus metus nedidintume mokestinės aplinkos, o vėliau diegtume diferencijuoto PVM politiką.

Sumažintas PVM tarifas būtų taikomas kasdienių produktų krepšeliui, centralizuotam šildymui, viešajam transportui, viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugoms, knygoms ir spaudai, vaistams ir sveikatinimo paslaugoms, sveikam maistui bei šviežiai atšaldytai mėsai, paukštienai, žuviai, viešojo maitinimo paslaugoms. Žinoma, išskyrus alkoholinius gėrimus.

Tai reikšmingai prisidėtų prie socialinės atskirties mažinimo, minimalias pajamas gaunančiųjų pragyvenimo lygio gerinimo.

Metas sukurti šį tą daugiau

Dar ne viskas – minimalaus atlyginimo dydis neturi priklausyti nuo politikų geranoriškumo, o sudaryti pusę vidutinio atlyginimo šalyje. Versli šalis – stipri šalis. Todėl administracinė našta ir suvaržymai verslui turi būti mažinami.

Akivaizdu, jog savarankiškai dirbantys asmenys sudaro vis labiau pastebimą dirbančiosios visuomenės dalį. Jiems reikia palankesnės ir paprastesnės mokestinės aplinkos.

Vyresnio amžiaus darbuotojai taip pat turi turėti šansą užsidirbti daugiau ar už ypač didelį stažą gauti „tryliktą pensiją“. Akivaizdu, kad 65-erių metų riba šiuo metu darbo rinkoje yra diskriminacinio pobūdžio.

Kai kurios ekonomikos sritys nuo pasaulinio viruso siautėjimo nukentėjo labiausiai. Kalbu apie turizmo sektorių. Būtina kuo skubiau turizmą įtraukti į valstybės prioritetinių sričių sąrašą ir skatinti kultūrinį bei sveikatos turizmą.

Kas padėtų kaimo žmones aprūpinti gerai apmokamu darbu ir moderniomis gyvenimo sąlygomis? Būtina efektyviau pereiti nuo pirminių žemės ūkio produktų prie gamybos. Tai reiškia, kad žaliavos perdirbimas vietoje sukuria aukštesnės pridėtinės vertės produkciją.
Tai kuria papildomas darbo vietas, kelia pragyvenimo lygį dabar gerokai užmirštose kaimiškose vietovėse. Taip pat verta skatinti produkcijos patekimą vartotojui tiesiogiai iš ūkininko.