Užpilti e.sveikatos serveriai ne tik atskleidė, kokios nepatikimos ir nesaugios mūsų asmens duomenis kaupiančios sistemos. Valdžios reakcija į situaciją dėl e.sveikatos eilinį kartą parodė, kad mūsų valstybėje skęstančiojo gelbėjimas yra paties skęstančiojo reikalas.

Priminsiu, kad e.sveikatos sistema – tai skaitmenizuoti pacientų sveikatos duomenys (ligos istorijos įrašai, receptai, medicininės pažymos ir pan.) ir informacinės technologijos, kuriomis sudaroma galimybė šiais duomenimis keistis tarp gydymo ir kitų susijusių įstaigų („Sodra“, Valstybinė ligonių kasa ir pan.). Lietuvoje e. sveikatos sistema buvo diegiama nuo 2005 m., trimis plėtros etapais. Į jos kūrimą jau investuota beveik 40 mln. Eur.

Taigi, e.sveikata yra labai rimtas ir labai brangus valstybės reikalas. Ir tai, kas jai nutiko, yra katastrofa. Pirmiausia, dėl to, kad pažeidžiamiausia žmonių grupė – ligoniai – atsidūrė ypatingai didelėje rizikoje. Kad gautų vaistų, jie turėjo prašyti gydytojų popierinio recepto, o patekti pas medikus dabar ypatingai sunku. Gydytojai negalėjo išrašyti vaistų be kompensuojamųjų knygelių, kurių dauguma pacientų nebeturi, vaistinės be receptų vaistų negalėjo parduoti. Net neabejoju, kad buvo tokių žmonių, kurie bijodami rizikuoti gyvybe, mokėjo visą kainą už vaistus.

Absoliučiame chaose atsidūrė ir taip jau įtampoje dėl COVID-19 dirbantys medikai, kuriems receptus paromis teko rašyti ranka. Taip pat ir vaistininkai, pas kuriuos atėję išsigandę žmonės, vaistus norėjo gauti „čia ir dabar“.

Didelėje rizikoje taip pat atsidūrė mūsų visų asmeniniai duomenys, kurių saugumo užtikrinimas – didžiausia kiekvienos valstybės pareiga. Jeigu serveriai neatlaiko lietaus, kas būtų, jeigu sistemos duomenimis norėtų pasinaudoti priešiškos jėgos? Beje, dėl asmens duomenų e.sveikatos sistemoje saugumo, prieš porą metų jau buvo kilęs skandalas. Tada nepriklausomas kibernetinio saugumo analitikas Darius Povilaitis pranešė aptikęs kritinę saugumo spragą e.sistemoje: jis susikūrė nesudėtingą nuorodą, kuria pasinaudojus pateikiamas pacientų sąrašas pagal tam tikrą pavardę. Ir pagal tai jis galėjo matyti tokius duomenis kaip paciento vardas, asmens kodas, registracijos kodas vidinėje e.sveikatos sistemoje, šeiminė padėtis, gyvenamosios vietos registravimo adresas, susijusių asmenų registracijos kodai vidinėje e.sveikatos sistemoje, taip pat – paciento ir susijusių asmenų telefono numeriai bei elektroninio pašto adresai, jeigu tokie duomenys yra įvesti į sistemą. Kas tada nutiko? D. Povilaičiui buvo pateikti įtarimai dėl įsilaužimo, informacijos paviešinimo. Šiandien aiškėja, kad e.sveikata net gi neturėjo alternatyvios serverinės.

Žodžiu, panašu, kad 40 milijonų eurų jau kainavusi e.sveikatos sistema visada buvo daugiau bėda, nei nauda. Ir tas dėl lietaus trūkęs nuotekų vamzdis ją visiškai pribaigė. Todėl gal čia tik aš kažko nesuprantu? Kodėl pagal valdžios reakcijas į įvykį, buvo panašiau, kad bulvių lauką, o ne ypatingai svarbius serverius tos nuotekos užliejo? Serveriai su asmenims duomenimis daugiau kaip savaitę nulūžę, gydymo įstaigose ir vaistinėse chaosas – sveikatos apsaugos ministras atostogomis mėgaujasi. Latvijos peizažais gėrisi. Nors ministerija yra e.sveikatos sistemos duomenų valdytojas, ministrui krizinė situacija pasirodė per mažai krizinė, kad nutraukti atostogas.

Situaciją švelninti bandė taip pat atostogaujantis Premjeras. Sako „atsiprašau, bet galėjo būti ir blogiau“. Čia jau ne savo, o kolegos, viešųjų ryšių specialisto Arijaus Katausko mintį pacituosiu –nuskambėjo panašiai kaip „atsiprašau, bet jūs kvaili“. Ką reiškia blogiau? Jeigu nė vienas vaistų negavęs nenumirė, vadinasi dar nepakankamai blogai? O tai, kad žmonės patyrė didžiulį stresą, ir, galbūt, kai kuriems iš jų, tai lėmė sveikatos pablogėjimą? O tai, kad medikai ir vaistinės buvo įstumtos į absoliučiai jiems nepavaldžią situaciją? Dėl valstybės nesugebėjimo susitvarkyti savo darže. Tai yra nepakankamai blogai?

Prezidentas irgi tik po savaitės chaoso kumščiu į stalą trinktelėjo – pareikalavo, kad Ekonomikos ir inovacijų ministras Rimantas Sinkevičius grįžtų iš atostogų. Šios ministerijos atsakomybėje Registrų centro serveriai. Anot šalies vadovo, netoleruotina ministrui tokiomis aplinkybėmis atostogauti! Kodėl negalėjo anksčiau trinktelėti? Ar čia kaip po Alytaus gaisro – kai visi gaisravietę išbraidžiojo skersai išilgai, į ją įbrido Prezidentas? Laimei, kad apskritai kumščiu trinktelėjo, nes ponai ministrai ir toliau būtų atostogavę.

O ką gi darė įprastai aštriadantė opozicija? Eilinį kartą demonstravo neva didelį susirūpinimą – štai konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis stebėjosi, kad Registrų centras aštuonis kartus kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją dėl e.sistemos duomenų apsaugos. Pamanykite, net aštuonis kartus! O kur jūs, ponai, buvote, kai Valstybės kontrolė prieš trejus metus paskelbė atlikusi sveikatos trečiojo plėtros etapo (2012–2015 m.) sistemos auditą. Anot auditorių, šiame etape, kurio vertė apie 30 mln. Eur, buvo kartojamos ankstesniems kūrimo etapams būdingos klaidos: strateginio valdymo ir racionalaus požiūrio į informacinių sistemų finansavimą trūkumas.

Tada buvo nustatyta,kad naudojimasis sistema išlieka pasyvus, neišspręsta IT infrastruktūros trūkumo problema, nėra sukurtos visos e. sveikatos sistemai būtinos sąsajos tarp įstaigų, stringa e. parašo naudojimas, nėra aiškus incidentų valdymo ir šalinimo procesas, užtikrinamos ne visos ypatingos svarbos asmens duomenų saugumo priemonės, kyla klausimų dėl sukurtos sistemos palaikymo ateityje. Sveikatos apsaugos ministerijai tada buvo pateiktos rekomendacijos, ką reiktų tobulinti, nes e.sveikatos plėtra vyksta ir toliau. 2015 m. patvirtinta 2015–2025 m. e. sveikatos plėtros programa, planuojamos investicijos sudaro apie 28 mln. Eur. Jos pagrindu planuojama toliau vystyti e. sveikatos sistemą. Tada Valstybės kontrolė teigė, kad jei ši programa nebus peržiūrėta, susidursime su tomis pačiomis e. sveikatos sistemos plėtros problemomis. Ką nuveikė opozicija po tokių išvadų? Nieko. Kas dabar bus pasiūlyta tiems, kurie dėl valstybinio aplaidumo, o gal tiksliau apsileidimo ir betvarkės, patyrė nepatogumų, streso, o gal ir rimtos žalos? Irgi nieko. Beje, teisininkai sako, kad nukentėję dėl sutrikusios sistemos veiklos, gali kreiptis dėl žalos atlyginimo. Aišku, procesas užtruktų, bet principingumas ir kantrybė šiuo atveju gali lemti teigiamą rezultatą.

Jeigu kažkas panašaus būtų nutikę privačiam versle – nė vieno dirbusio su tokiu projektu nebebūtų nė kvapo, vadovo atsistatydinimas būtų pirmasis žingsnis sprendžiant tokią krizinę situaciją, o klientams, ko gero, būtų atlyginta visa turtinė ir neturtinė žala. Bet štai valdžioje sėdi visi kaip apuokai, akis varto, ir vieni nuo kitų atsakomybę, kaip karštą bulvę stumdo.

Ir žinot, kodėl taip yra? Nes mes patys juos taip įpratinom. Leidžiam elgtis, kaip jiems norisi, nereikalaujam atsakomybės, metai iš metų tuos pačius, dešimtis kartų prisidirbusius, dešimtis kartų mus nuvylusius, renkam į valdžią, o po to verkiam, kai šie ant mūsų jiems suteikto pasitikėjimo nusispjauna. O ištikus bėdai, palieka mus kapanotis pačius.

Aną dieną ilgai žiūrėjau į trijų politikų nuotrauką su špagomis. Ne naujokai politikoje, partijas ir kūrę, ir keitę, ne kartą rinkimuose dalyvavę. Žiūriu į tą vaizdą ir man graudu darosi. Gal turėtų būti šiek tiek juokinga, o man graudu. Nes, deja, vis dar tokia yra politika. Vienas didelis spektaklis. Mojavimas špagomis prieš rinkimus, drąsūs pareiškimai ir skambūs pažadai. Kai reikia imtis lyderystės, prisiimti atsakomybę, pripažinti klaidas – visi krūmuose. Ne lyderiai, o butaforiniai muškietininkai su bukomis špagomis.

Šį rudenį rinkimai. Ir vėl visi burbėsim, kad nėra ką rinkti. Ir vėl dalis visai neis balsuoti, arba vėl balsuos bet kaip. Nes gi „vis tiek niekas nepasikeis“. O gal pasikeis, jeigu tik mes patys nuoširdžiai pagalvosime, kokios valdžios norime ir balsuosime įvertinę visus padarytus ir nepadarytus darbus, visus įgyvendintus ir neįgyvendintus pažadus, visus „už“ ir „prieš“. Mūsų politikoje reikia rimtos revizijos, kurią tik mes patys galime padaryti. Laiko tam dar turime. Dabar tereikia noro.